Mindaugas Navakas (g. 1952)

„Be pavadinimo“, apie 1977-1978

Pirmasis skulptūros suvokimo dėmuo. Skulptūra stovi erdvėje ir pati sukuria erdvę, kai prie jos priartėjame. Dažnai erdvė tampa neatsiejama skulptūros dalimi — taigi skulptūra erdvėje visuomet yra daugiau nei tik materialus apčiuopiamas objektas. Ji yra dar ir tai, ko negalima paliesti ir dažnai neįmanoma ir pademonstruoti; tai dar sunkiau perteikti vizualiai. Tačiau tai visada veikia susidūrus realiai, t. y. patiriant skulptūrą. Parodoje erdvinis skulptūros potyris siekiamas perteikti dviem pagrindiniais skulptūros ir erdvės santykio aspektais — vieša ir privačia erdve.

Skulptūra atviroje erdvėje veikia suvokėją trimis savo savybėmis – monumentalumu, mase ir mastu. Visa tai skirtingais būdais sąveikauja su erdve ir suformuoja žiūrovui ypatingą patyrimą. Skulptūroje mastelis lemia tai, kam ji skirta: santykis su erdve ir žmogaus kūnu visiškai skirtingas, kai kalbame apie monumentus, kuriuose žmogus virsta jų sudedamąja dalimi, ir kai žiūrime į mažutę figūrėlę ant postamento. Šioje parodos dalyje derinami abu aspektai: pristatomi maži skulptūrų, skirtų viešai erdvei, modeliai.

Paminklai privalo būti matomi, jie turi daryti įspūdį, būti didingi, monumentalūs. Tačiau kiekviena skulptūra viešojoje erdvėje dažniausiai turi savo mažąjį brolį – modelį. Mažąjį, bet amžiumi vyresnį, nes būtent nuo jo prasideda skulptoriaus mąstymas apie vieną ar kitą didelę formą. Tai savarankiški mažosios plastikos kūriniai, bet jie įdomūs būtent tuo, kad tai – tam tikras bandymų poligonas, skulptoriaus minties eigos liudininkai. Tačiau parodoje pristatomi ne tik modeliai – žiūrovui suteikiama proga palyginti modelį su įgyvendintu kūriniu, kurie pateikiami fotografijų realioje aplinkoje pavidalu.

Robertas Antinis, vyresnysis (1898–1981)

Eglė žalčių karalienė, 1957

„Eglės žalčių karalienės“ tema – vienas Roberto Antinio, vyresniojo, (1898–1981) kūrybos leitmotyvų. Pirmąjį reljefą, vaizduojantį Eglę, skulptorius eksponavo dar 1935 m. Pirmojoje rudens dailės parodoje Kaune, vėliau Eglė pasirodė 1941, 1944, 1947, 1955, 1958 m. reljefuose, 1957 m. – apvaliojoje skulptūroje ir galiausiai garsiojoje Palangos parko skulptūroje 1958-aisiais. Visus šiuos darbus sieja menininko pasirinktas momentas: Eglė iš išgąsčio atšoka, pamačiusi savo marškiniuose žaltį. Esama ir kito kompozicinio sprendimo – Eglė su karūna aukštai iškeltose rankose, žaltys apsivijęs jai apie kojas, bet pastarasis variantas gerokai statiškesnis. 1957 m. gipsiniame reljefe regimas skulptoriaus siekimas išreikšti merginos išgąstį, netikėtumą pamačius žaltį. Emocija perteikiama ekspresyviai pavaizduotomis rankomis, kurios drauge su audeklo bangomis, plaukų garbanomis ir žalčio kūno išlinkiais sukuria neramų, banguojantį, paveikų įspūdį. Palangos parko skulptūrai Antinis pasirinko dar ekspresyvesnį, dinamiškesnį, bet labai suvaldytą variantą – Eglė pritūpusi ant vienos kojos, kita pakreipta į šoną, virš galvos lanku skrieja drabužis. Nustebimo ir išgąsčio akimirka atskleidžiama suvaldytais tūriais, raiškiomis linijomis, išlaikant ekspresiją ir netikėtumą.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė (1923–2009)

Motina ir vaikas, 1988

Pagrindinę moters, motinos temą Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė (1923–2009) plėtojo per visą savo kūrybos laikotarpį. Sodrios, suabstraktintos moters kūno linijos, išryškintas moteriškas siluetas perteikia skulptorės pagarbą moteriai, kaip gyvybės nešėjai, kūrėjai. Galbūt tam įtakos turėjo ir mokslai Valstybinėje akušerių mokykloje (1941–1943), darbas akušere Kauno universitetinėje klinikoje (1943–1946) bei nerealizuotas motinystės jausmas. Tiek skulptūroje, tiek linoraižiniuose Mozūraitė-Klemkienė kūrė monumentalius, aptakių formų, bet jautriai modeliuojamus moterų ir vaikų portretus, kuriuose aiškiai jaučiama pagarba motinystei, švelnumas ir motinos bei kūdikio vienovė: „Šeima (motina)“ (1965– 1966), „Šeima“ (1966), „Motina ir vaikai“ (1968). Pastaroji terakotinė skulptūra dar 1973 m. buvo iškalta (jau didelė) iš granito ir stovi Kaune prie Akušerijos klinikos. Ta pati motinos, ant kelių laikančios ir tarsi supančios vaiką, poza regima ir vėlesnėje terakotos skulptūroje, skiriasi tik detalės: figūrų kūno linijos kampuotesnės, konstruktyvesnės, ilgi motinos plaukai siekia žemę ir tampa papildoma atsvara kūnui.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Konstantinas Bogdanas, vyresnysis, (1926–2011)

Frank Zappa, po 1995

Konstantinas Bogdanas, vyresnysis, (1926–2011) – vienas žinomiausių sovietinės Lietuvos skulptorių, nusipelnęs meno veikėjas, Valstybinės premijos laureatas, LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, LDS pirmininkas, VDI prorektorius. Kartu jis – ir biusto, vaizduojančio vieną kontroversiškiausių JAV avangardo muzikantų Franką Zappą, autorius. Šio paminklo, neturinčio jokių sąsajų su Vilniumi, atsiradimo istorija pilna mistifikacijų, bet kitaip ir negalėjo būti – idėjos autoriai Saulius Paukštys ir Ernestas Parulskis jas patys kūrė, platino ir palaikė. Viskas prasidėjo nuo išgalvoto Paukščio susitikimo su Zappa, kai Paukštys 1991 m. lankėsi JAV; vėliau kilo mintis Vilniuje Zappai pastatyti paminklą ir užsakyti jį nutarta Bogdanui, sovietmečiu už skulptūras, visų pirma – už Lenino atvaizdus, gavusiam daugybę apdovanojimų. Autorius sutiko. Iš pradžių skulptūrą sumanyta statyti prie M. K. Čiurlionio meno mokyklos, bet vėliau mokyklos vadovybė sumanymo atsisakė, ir nauja vieta rasta K. Kalinausko gatvėje, kur 1995 m. atidengtas biustas stovi iki šiol. Vėliau bronzinė maža šio biusto replika buvo nusiųsta į JAV, Baltimorę, Zappos gimtąjį miestą, ir pagamintos kelios (tikslus skaičius nežinomas) kopijos iš epoksidinės dervos.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Ekspozicijos vaizdai

Meno kūrinys privačioje erdvėje yra ypatingas; turėti skulptūrą namie – tai lyg prisiliesti prie kažko amžino ir tikro.  Kamerinė skulptūra ir mažoji plastika, patekusios į žmogaus gyvenamas erdves, tampa jo gyvenimo dalyvėmis. Tas skulptūros materialumas, kuris yra vienas svarbiausių ir (tikriausiai) patraukliausių jos bruožų, perkeltas į privačią stebėtojo sferą, išlieka. Bet mažosios skulptūrinės formos dažniau kalba ne apie tautai reikšmingus įvykius, o apie idėjas, svarbias vidiniam menininko gyvenimui; dažnai tai – minties bandymai ar savotiškos trimatės novelės, skulptūrinė poezija. Viena dažniausių medžiagų, kurioje įkūnijamos mažųjų formų skulptūros, yra bronza. Šis vario ir alavo (kartais ir kitų medžiagų) lydinys pasižymi tvirtumu, ilgaamžiškumu ir plastiškumu, jį galima išlieti formoje sukuriant tūrį ir drauge skiriant didelį dėmesį detalėms, jis turi malonią spalvinę gamą, patiną ir paliesti traukiantį paviršių. Dėl šių savybių bronza – ideali medžiaga skulptūrai jau nuo bronzos amžiaus.

Pristatomos bronzinės kolekcijos skulptūros daugiausia priskirtinos mažosioms formoms – kamerinei skulptūrai ar mažajai plastikai, įgalinančiai sukurti intymų, asmenišką santykį su žiūrovu. Tiek antropomorfiniai, tiek abstraktūs objektai, artimi mūsų pačių masteliui, leidžia mums pasijausti, tarsi gyventume kūrinio diktuojamame scenarijuje.

Markas Antokolskis (1843–1902)

Mefistofelio galva, 1879

Mefistofelio – puolusio angelo ar demono – figūra į dailę atėjo iš vokiečių folkloro ir literatūros. Žinomiausias šio blogio įsikūnijimo pasirodymas – Johanno Wolfgango Goethe’s (1745– 1832) tragedijoje „Faustas“, vėliau jį pavaizdavo ne vienas įvairių tautų romantizmo laikotarpio rašytojas, taip pat ir mūsiškis Adomas Mickevičius. Mefistofelis pasižymi ne tik tam tikromis charakterio ypatybėmis, bet yra lengvai atpažįstamas išoriškai – veidas kampuotas, nosis aštri, barzdelė smaili. Tokį nusistovėjusį kanoną atitinka ir talentingo žydų kilmės skulptoriaus Marko Antokolskio (1843–1902) sukurtas Mefistofelis.

Markas (tikruoju vardu – Mordukas) Antokolskis, vienas garsiausių XIX a. pabaigos skulptorių, gimė Vilniuje, kur jo atminimą iki dabar saugo Marko Antokolskio gatvelė. Vilniui skulptorius turėtų būti dėkingas už pirmas dailės pamokas ir už tolesnių studijų mecenatą – Vilniaus meno mokyklos auklėtinį Rapolą Slizienį. Baigęs studijas Peterburge, Antokolskis apsigyveno Romoje, bet trumpam grįžo į Vilnių, kad vestų vietinę merginą. Nors Rusijoje dailininkas pasiekė profesines aukštumas (tapo Peterburgo dailės akademijos nariu, profesoriumi), nuo 1877 m. nuolat gyveno Paryžiuje, tapo Paryžiaus, Berlyno, Urbino dailės akademijų garbės nariu. Mirė Hamburge, po mirties atvežtas palaidoti į Peterburgo žydų kapines.

Antokolskio kūrybinis palikimas įvairus ir gausus: jis kūrė ir portretus, ir memorialines skulptūras, paminklus, iš kurių paminėtinas jau po autoriaus mirties baigtas statyti paminklas Jekaterinai II Vilniuje (demontuotas 1915 m.). Tačiau bene populiariausias ir žinomiausias jo darbas – minėtas Mefistofelio atvaizdas. Demono tema Antokolskio kūryboje pasirodė brandžiuoju kūrybos laikotarpiu, 1877 m. Paryžiuje pradėjus kurti Kristaus figūrą (Mefistofelis turėjo įkūnyti jo antitezę). 1879 m. iš bronzos išlietas Mefistofelio biustas – būsimos visafigūrės skulptūros etiudas. Ši skulptūra tapo tokia populiari, kad buvo tiražuojama kaip savarankiškas kūrinys. Dabar šią kūrinio versiją galima pamatyti ne viename pasaulio muziejuje. 1880 m. skulptorius Mefistofelio galvą sukūrė iš balto marmuro, o 1883 m. baigė visafigūrį marmurinį demono atvaizdą. Viename laiške Antokolskis rašė: „Mefistofelis yra visų amžių produktas, o mūsų – ypač. Galėtumėte sakyti, kad aš jo buvimą išgalvojau, kad tai tik mano fantazija, arba galėtumėte paklausti, kur aš mačiau tokią būtybę. Taip, niekas jo tokio nematė, bet mes jaučiame jo kvėpavimą, jaučiame krūtinę spaudžiančią jo didžiulę ranką, jaučiame savo nesugebėjimą verkti, vienu žodžiu, regime košmarą.“ Demono veide Antokolskis meistriškai išreiškė sudėtingą paradoksalią prigimtį būtybės, kuri, pasak Goethe’s, yra „dalis tos jėgos, kuri amžinai nori bloga, o daro gera“.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Žakas Lipšicas (1891– 1973)

Susitikimas, 1913

Pasaulinio garso skulptorius Jokūbas Lipšicas (Jacques Lipschitz; 1891–1973) ne vienoje užsienio enciklopedijoje vadinamas lietuviu. Gimęs Druskininkuose, pradėjęs mokytis Balstogėje ir Vilniuje, į modernizmo dailės kūrėjų gretas įsiliejo Paryžiuje, į kurį atvyko 1909 metais. Gyveno Prancūzijoje ir JAV, mirė Kaprio saloje, palaidotas Jeruzalėje. Gimtajame skulptoriaus mieste veikia jo vardo muziejus, tačiau Lietuvos nacionaliniuose dailės rinkiniuose Lipšico darbų nėra.

Kompozicija Susitikimas – vieno iš ankstyviausių kubizmo stiliaus kūrinių replika. Pasak dailininko, su kubizmu ir jo „tėvu“ Picasso jį supažindino bičiulis meksikiečių dailininkas Diego Rivera 1913 m. pradžioje. Taigi Susitikimas – išskirtinės reikšmės kūrinys Lipšico kūrybinėje biografijoje. Tai patvirtina ne tik antroje gyvenimo pusėje dailininko sukurtos skulptūros kartotės, bet ir viena pirmųjų monografijų apie Lipšicą. Ši 1961 m. išleista Irene Patai knyga vadinasi: Encounters. The Life of Jacques Lipchitz– Susitikimai. Jacques’o Lipchitzo gyvenimas. Ant jos viršelio aplanko, žinoma, reprodukuota knygai vardą davusi skulptūra.

Teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė

Vladas Urbanavičius (g. 1951)

Skulptūra Nr. 2, 1987

1986–1988 m. Vladas Urbanavičius (g. 1951) tėvų sodyboje Pašiaušėje išliejo 12 bronzinių skulptūrų ir, daug nesukdamas galvos dėl pavadinimų, sunumeravo; visos jos ir buvo eksponuojamos pirmojoje menininko solo parodoje LSSR Meno darbuotojų rūmuose Vilniuje. Išskyrus skulptūrą „Lapas“, visos buvo abstrakčios, kas tuo metu padarė didelį įspūdį tiek publikai, tiek dailės kritikams. Švarios, grynos, nekeliančios jokių asociacijų su realybėje egzistuojančiais objektais skulptūros patraukė tuo metu garsiausio dailės kritiko Alfonso Andriuškevičiaus dėmesį. Jo recenziją „Tylus esinių gyvenimas“ skaitė visa kultūrinė bendruomenė. Tiek taiklus skulptūrų įvardijimas esiniais, tiek recenzija, įvertinanti Urbanavičiaus kūrybos ypatingumą, prisidėjo prie išskirtinio menininko statuso įteisinimo. Darbas eksponuotas 1988 m. pirmojoje Urbanavičiaus personalinėje parodoje Vilniuje, LSSR Meno darbuotojų rūmuose, ir tais pačiais metais Klaipėdos parodų rūmuose surengtoje vienoje pirmųjų to meto konceptualių parodų „Žmogaus ženklai“.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Ekspozicijos vaizdai

Antrasis skulptūros suvokimo dėmuo. Medžiagiškumas – kita (greta erdvės) esminė neatsiejama skulptūros savybė. Medžiaga teikia skulptūrai tikrumą; netgi etimologiškai materija kildinama iš lotyniškojo mater, t.y. motinos. Būtent medžiaga yra skulptūros motina. Ištikimybė medžiagoms, toji medžiagos tiesa akivaizdžiai teigia: medžiagos svarba yra didžiulė. Su ja galima kautis, ją galima neigti, slėpti arba naikinti, negalima vieno: jos ignoruoti. Skulptorių santykis su medžiaga visuomet ypatingas. Todėl parodoje medžiagiškumas perteikiamas per tris skulptūroje svarbias medžiagas: akmenį, medį ir buvusias „pagalbines medžiagas“ – gipsą, šamotą, terakotą, plastiką.

Skulptūrai, be akmens, medžio ir metalo, naudojama visa eilė kitų medžiagų, praplečiančių jos galimybes; tai – ir betonas, ir  plastikas, ir tai, kas anksčiau buvo laikyta pagalbinėmis medžiagomis – šamotas, terakota, gipsas. Ypač gipsas, iš kurio buvo liejamos skulptūrinės formos dar senovės Egipto laikais ir be kurio neapsieina jokios dailės studijos: antikinių skulptūrų atliejų studijos yra neatsiejama mokymo proceso dalis. XX a. nustojus egzistuoti medžiagų hierarchijai, medžiagos, kurios buvo traktuojamos kaip ne tokios svarbios, menkesnės, „esančios greta“ pagalbinės, įgyja savarankišką statusą. Betonas, molis, gipsas gali būti (ir dažnai tampa) pakankamomis medžiagomis visavertei skulptūrai sukurti.

Skulptoriai, įpratę lipdyti modelius iš molio, kartais paverčia molinį pavidalą visaverčiu skulptūriniu objektu, iš betono ir plastiko suformuoja viešai erdvei skirtus kūrinius, o gipsas, lydintis kiekvieną menininką nuo pat jo studijų pradžios antikinių skulptūrų atliejų pavidalu, virsta pretekstu šiuolaikinio meno kūriniams atsirasti. Parodoje pristatomi kūriniai – nuo klasikinių kamerinių skulptūrų, modernistinių lietuvių klasikų darbų iki atvirai erdvei skirtų Vlado Urbanavičiaus „Standartinių rezervuarų“.

Juozas Mikėnas (1901–1964)

Perkūnas, iki 1931

Juozas Mikėnas (1901–1964) – menininkas, laikomas mūsų moderniosios skulptūros pradininku. Kontroversiško likimo skulptorius išgarsėjo klasikinių formų skulptūrinėmis alegorijomis. Jo „Rūpintojėlis“, „Pirmosios kregždės“, „Lietuva“ – iki šiol bene daugiausia reprodukuoti lietuvių skulptūros kūriniai. Iš sovietmečio išliko terminas Mikėno mokykla, kuriuo apibūdinamos neoklasicistinės stilistikos, atpažįstamo tipažo skulptūros – kiek kresnokos, plačių pečių, trumpo tvirto kaklo, plataus veido su tiesia nosimi ir atvira kakta figūros. Tačiau tai toli gražu neapima visos Mikėno kūrybos; ankstyvuoju laikotarpiu, studijuojant Paryžiuje, menininkui imponavo ne tik klasikinių epochų dailė. Įkvėpimo jis ieškojo ir moderniame mene. Mikėnas Paryžiuje studijavo net du kartus – iš pradžių 1926–1927 m., paskui trumpam grįžo į Kauną ir, pasiryžęs gauti aukštojo mokslo diplomą Prancūzijoje, 1928–1931 m. išvyko vėl. Pirmųjų studijų metu jis mokėsi pas pokubistinės krypties tapytoją ir skulptorių Andre Lhote’ą. Skulptūra „Perkūnas“ greičiausiai sukurta paryžietiškuoju laikotarpiu, joje aiški kubistinės skulptūros įtaka. Komplikuota, kubistiškai „sulaužyta“ figūra visgi pasižymi Mikėnui būdingu monumentalumu; figūros traktuotė formaliai šiek tiek primena keleriais metais anksčiau sukurtą Jacques’o Lipchitzo „Skaitytoją“ ar Henri Laurenso „Boksininko galvą“.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Viljamas Zorachas (1887–1966)

Motinystė, 1922-1942

Viljamas Zorachas (Zorach Garfinkel, 1887–1966) – litvakų kilmės Jurbarke gimęs menininkas, vaikystėje su šeima emigravęs į JAV. Studijavo tapybą Klivlando dailės institute ir Paryžiuje. 1917 m. metė tapybą aliejumi ir pradėjo kurti skulptūrą. Nors sulaukė ankstyvos sėkmės kaip tapytojas modernistas (dalyvavo žymiojoje parodoje „Armory Show“ JAV), po 1922 m. daugiausia dėmesio skyrė skulptūrai. Zorachas naudojo tiesioginio skaptavimo metodą, nedarė mažų modelių ir skulptūras kaldavo tiesiogiai iš riedulių. Jo kūryboje regima klasikinės ir primityviosios skulptūros elementų dermė. „Motinystė“ – apibendrintų formų, klasikinė skulptūra, vaizduojanti susiglaudusius motiną ir kūdikį. Viena šios skulptūros replika yra Niujorko valstijos universiteto nuolatinėje galerijos „Tyler Art“ kolekcijoje.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Vladas Urbanavičius (g. 1951)

Standartiniai rezervuarai, 2014

Kūrinį sudaro ready-made’ai – trys standartiniai betoniniai šulinių rentiniai, užsandarinti juodais organinio stiklo lakštais. 2014 m. autorius buvo pakviestas sukurti skulptūrinį kūrinį ŠMC antro aukšto vidiniam kiemeliui. Čia rentiniai nepaprastai organiškai susijungė su kiemelį įrėminančiais langais ir pilkomis grindų plytelėmis. Vladas Urbanavičius (g. 1951) – vienas jautriausių aplinkos atžvilgiu šiuolaikinių Lietuvos skulptorių, todėl ši objektų ir jiems parinktos vietos jungtis atrodė visiškai dėsninga. Tačiau ne mažiau organiškai jie atrodo ir gamtoje, natūraliame reljefe.

Neatsitiktinai šias skulptūras buvo atradęs… gandras. Keletą metų iš eilės jis vaikštinėjo aplink rentinius, stebėdamas savo atspindį organiniame stikle ir bandydamas „varžovui“ įkirsti snapu. Pastangos, žinoma, buvo bergždžios, bet snapo pėdsakai taip ir liko – kaip dar vienas subtilaus skulptūrų ir gamtos ryšio įrodymas. Urbanavičius su betonu dirba dar nuo 2000-ųjų, tai viena medžiagų, prie kurių menininkas perėjo ieškodamas pigesnių alternatyvų ir taip papildydamas savo iki tol „neskulptūriškomis“ laikytų medžiagų sąrašą. Jis sako: „Aš imu formą, o ne manipuliuoju pirminėmis bei pridėtinėmis prasmėmis.“ Anot dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, jis ištraukia daiktą iš konteksto ir suteikia jam naują būvį. Kaip tik tai įvyksta ir su rezervuarais. Praradę pirminę paskirtį betoniniai šulinių rentiniai atsuka žiūrovui juodo organinio stiklo „akis“ – lyg bedugnė žiūrėtų į tave, o tu joje matytum tik blausų savo atspindį.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Ekspozicijos vaizdai

Medyje galima perteikti objektą realistiškai, nusvidinti paviršių iki blizgesio arba sukurti faktūras, primenančias raukšles ar įgriuvas, ir paversti objektą abstrakčios minties išraiška. Ir tuomet, kai formos išlieka atpažįstamos, jos gali kalbėti apie kitus dalykus, virsdamos metaforos įkūnijimu – ką darė ne vienas XX a. pabaigos lietuvių skulptorius. Domėjimasis liaudies medine skulptūra ataidi ir į Sąjūdžio laikus, kai išryškėjo su etnokultūriniu judėjimu susijusi etnografinė kryptis; suaktyvėjo domėjimasis praeitimi, savo šaknų paieškos, virtusios susidomėjimu etnografiniais reliktais, buities rakandais, ūkio padargais ir drauge – liaudiškos skulptūros drožimo technika, ja drožiant nefigūrinius, abstrakčius skulptūrinius objektus.

Ekspozicijos dalyje – Lietuvos ir išeivijos menininkų medinė skulptūra. Medžio panoramą atskleidžia skulptūros nuo kvebracho iki raudonmedžio ir liepos, skirtingos medžio rūšys, skirtinga paviršiaus faktūra, skirtingos traktuotės – nuo liaudiškos iki modernistinės tradicijos, ją užbaigiant konceptualiu šiuolaikinės skulptūros kūriniu, kai medinis objektas tampa videokūrinio sudėtine dalimi.

Matas Menčinskas (1897–1942)

Galva, 1929-1934

Tarpukario Lietuvos skulptorių gretose savitu braižu neabejotinai išsiskyrė ir Matas Menčinskas (1897–1942). Į Kauno meno mokyklą jis įstojo 1922 m., kai dar nebuvo įsteigta Skulptūros studija, tad netrukus mokslų ėmė dairytis svetur – Barselonoje, Madride ir galiausiai Buenos Airėse. Čia M. Menčinskas susižavėjo mordvių kilmės skulptoriaus Stepano Erzia kūryba, tiesiogiai paveikusia ir lietuvio stilių, net medžiagų, pavyzdžiui, kvebracho, pasirinkimą. Jis ėmė iš medžio skobti simbolinio turinio skulptūras, dažniausiai galvas ir jų kompozicijas. Dėl finansinių nepriteklių ir pablogėjusios sveikatos 1934 m. M. Menčinskas grįžo į Lietuvą. Ketvirtojo dešimtmečio lietuviškoje skulptūroje dominavo molis, gipsas ir bronza, todėl originalūs jo medžio darbai išsiskyrė technine meistryste ir vietiniams skulptoriams nebūdinga ekspresija. Taip pat skulptorius kūrė neoklasicistinių formų figūras, aukštos kokybės saloninio tipo gipso kompozicijas, paveiktas art deco.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Antanas Mončys (1921–1993)

Erotika, 1968

Antanui Mončiui (1921–1993) medis buvo labai svarbi medžiaga. Medžio skulptūrose jis ne tik išplėtojo savo figūros sampratą, bet ir esmingai atnaujino formų kalbą. Kurdamas apibendrintą, apvalytą formą, jis visgi siekė išlaikyti perkurtos natūros pėdsaką; kūrinių formose galima atpažinti skulptorių įkvėpusius motyvus ir asociacijų lauką. Mončio kūryboje svarbus tiek medžio ar akmens tūris, tiek tuštuma; ertmės tarsi virsta negatyviais tūriais ir yra visateisės skulptūros dalys. Perfrazuodamas tai, ką matė vaikystėje, jis išlaiko sodietiškosios kultūros pėdsaką, bet tuo pat metu kuria modernią skulptūrą. Medžio skulptūros, inspiruotos lietuvių liaudies meno – prie verpsčių kabančių grandinėlių, „retežių“, ženklino naują Mončio kūrybos etapą – nepaprastai gyvybingą ir vaisingą. Jo grandinių skulptūros – gajos, kaip sako dailėtyrininkas Viktoras Liutkus; gamta yra tikrieji jų namai. Todėl Mončio medinėse skulptūrose telpa visa gyvybę, gają, gausą ženklinančių formų panorama. Tai ir moteriškumas, ir, be abejo, erotika. Jo erotika – dažniausiai su šypsenos ar ironijos atspalviu: glėbyje susiliejusių dviejų pavidalų iš vieno medžio kamieno ar susikabinusių draugėn retežių (1968, Antano Mončio muziejaus nuosavybė) formoje aiškiai atpažįstamas vyriškas atributas.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Šarūnas Šimulynas (1939–1999)

Paslydusios moters koja, 1992

Šarūnas Šimulynas (1939–1999) – išskirtinė figūra lietuviškos skulptūros scenoje. Vienišius menininkas labiausiai vertino atsiskyrėliškas keliones po atšiaurias vietas – taigą. Didelę įtaką jo kūrybai padarė kelionė į Australiją ir buvimas negyvenamoje Šv. Bitės saloje (įgyvendinta sena svajonė). Vis dėlto tai nereiškia, kad menininko nedomino žmonės, nors realiame gyvenime jų vengė. Žmogaus figūra Šimulyno kūryboje atskleidžiama įvairiais pavidalais, išilgintomis galūnėmis, stilizuotos figūros nedidelėmis galvomis grumiasi, ilsisi, laukia.

Ši koja – tik figūros fragmentas su aiškiu erotiniu atspalviu; galbūt pastarasis aspektas ir suerzino skulptoriaus žmoną, tad ji paprašė skulptūrą kuo greičiau parduoti. Taip ir buvo padaryta pirmai progai pasitaikius. Tik, skulptūrai išėjus iš namų, erotiškoji koja persikėlė į piešinį. Tam tikrą išdykėliškos ironijos atspalvį išduoda pavadinimas – tarsi paslydusios moters koja reikštų sugundytą, puolusią moterį. Tačiau koja užsibaigia kanopa, o prasideda dionisiškas asociacijas keliančia vynuogių keke su lapais. Galbūt tai – koja satyro, suviliojusio moterį?

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Ekspozicijos vaizdai

Akmeninė skulptūra yra belaikė, ji mums aiškiausiai kalba apie amžinybę. Būtent akmuo – artimiausias mums objektas, taip menkai pasiduodantis laiko poveikiui ir kaip tik dėl to žadinantis vaizduotę. Skulptūrai naudojamų akmenų įvairovė didžiulė: nuo minkšto smiltainio ar kalkakmenio iki marmuro ar granito, didžiausio skulptorių varžovo. Akmeniui pakanka savęs, jis skleidžia tvirtumą, pastovumą, monumentalumą. Šlifuotas atskleidžia viduje slypinčią tekstūrą, nepaliestas paviršius – šiurkštumą, ant jo šerpetų laikosi samanos, kartais sąmoningai tampančios kūrinio dalimi.

Akmuo – ir kalėjimas, kuriame slypi skulptūra, tai žinome nuo Mikelandželo laikų; todėl jis – priešininkas, su kuriuo reikia galynėtis, norint pajungti savo valdžiai ir sumanymui. Visgi jis – ne visuomet varžovas, kurį reikia nugalėti, ar įkalintos formos saugotojas. Tai dar ir viena skulptorių visais atžvilgiais labiausiai vertinamų medžiagų; medžiaga, turinti ne tik savo fizines savybes, bet ir jų keliamą neatremiamą agency – tam tikrą jėgą, gebėjimą daryti poveikį aplinkai. Kaip Mindaugo Navako granitinė skulptūra  „Dantys“, skirta atvirai erdvei. Pristatomos skulptūros atskleidžia skirtingų kartų Lietuvos menininkų santykį su akmeniu: nuo realistinio portreto iki abstrahuoto, nuo klasikinio marmuro iki konceptualios skulptūros.

Nežinomas autorius

Vasara, apie 1900

Metų laikų ikonografija Europos vaizduojamajame mene buvo svarbi ir atpažįstama nuo antikos laikų. Senovės graikų mitologijoje metų laikus įkūnijo Horos – Dzeuso ir Temidės dukterys. Dažniausiai jos buvo vaizduojamos kaip jaunos moterys su skirtingais aksesuarais – pavasario gėlėmis, javų varpomis, vaisiais ir belapėmis medžių šakomis. Šios moterys simbolizavo amžinąjį gamtos ciklą, kuriam paklūsta visa, kas gyva: gimimą, augimą, brandą ir mirtį, kaskart pakeičiamą atgimimo. Vasara, arba Aukso hora, vaizduota su javų varpų karūna, kaip augalų, augimo, vaisingumo globėja. Šis moters biustas „Vasara“ nuo 1900 m. stovėjo grafams Tiškevičiams priklausiusių Užutrakio dvaro rūmų pietinio parterio rytinėje pusėje, ant betoninio pjedestalo. „Vasara“ – vienas iš skulptūrinės grupės „Metų laikai“ antikinio stiliaus biustų. Po Antrojo pasaulinio karo skulptūros buvo suniokotos, o jų vietoje pastatytos kitos, skirtos sovietų ideologiniams vadams. 2019 m. Trakų nacionalinio parko direkcija ėmėsi atkurti dvaro skulptūras. Pagal šią skulptūrą nulipdyta ir iš dirbtinio marmuro išlieta kopija dabar puošia Užutrakio parką. Kitų parko pagrindiniuose parteriuose esančių skulptūrų autorius – XVIII a. prancūzų skulptorius Antoine’as Coysevoxas. Tik panašu, kad ne šios.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Mindaugas Navakas (g. 1952)

Dantys 2, 2015

Dydis – vienas esminių Visatos sąrangos elementų, sakė Mindaugas Navakas (g. 1952) 1992 m. interviu Ramutei Rachlevičiūtei. „Navako skulptūros ne didelės, jos visuomet šiek tiek per didelės“, – po trejeto metų pasakys ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas. Išties dydis lemia tą monumentalumą ir kuria beveik gniuždančią jėgą, sklindančią iš granitinių Navako skulptūrų. Masyvūs trikampiai, susmigę į žemę ir ištįsę beveik 8 metrus, atrodo kaip slibino dantys, kuriuos, ieškodamas aukso vilnos, pasėjo Jasonas ir iš kurių išaugo šarvuoti kariai. Kultūrinė asociacija, kylanti nevalingai, greičiausiai autoriui visiškai nesvarbi. Navakui svarbi ne estetika, o galia. Galios jis visuomet turėjo pakankamai – tos vitališkos jėgos, gaivališkumo, verčiančio ieškoti iššūkių renkantis medžiagą (galynėjantis su granitu) ir sėkmingai griauti skulptūros dekoratyvumą, vyravusį XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Anot skulptoriaus, didelę įtaką jam padarė susidūrimas su medžiaga, t. y. su granitu: „Neįsivaizduoju, kodėl jis man patiko. Patiko, kad jis kietas. Patiko, kad jam suvaldyti reikia daug pastangų. Kažkaip patiko pastangos.“* Tą galią jis randa progų pademonstruoti nuolat, granitas neapleidžia skulptoriaus kaip amžinas varžovas. Skirtingų spalvų akmenys, atskelti, nelygiomis briaunomis, išlaikę kovos pėdsakus, lieka gamtoje kaip mūšio lauke.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* Iš pokalbio su D. Narkevičiumi. Vilnius, CAC, 2001, p. 10–12.

Ekspozicijos vaizdai

Kūrinys eksponuotas pirmojoje Gvangdžu (Gwangju) bienalėje „Anapus sienų“ Pietų Korėjoje 1995 m. kaip Rytų ir Vidurio Europos kolekcijos dalis, 2015 m. – Mindaugo Navako (g. 1952) retrospektyvinėje parodoje „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Pasirodymas Gvangdžu, kur dalyvavo 87 menininkai iš 49 šalių, buvo nepaprastai svarbus ankstyvosios nepriklausomybės kontekste. Bienalės tema apėmė globalizaciją ir peržengiamus ideologijų, teritorijų, religijų, rasių, kultūrų, žmonių ir menų skirtumus. Anda Rotenberg, Rytų ir Vidurio Europos kolekcijos kuratorė, šį Navako darbą vadino įkūnijančiu lietuvišką tapatybę: „(…) meno kūrinys visų pirma yra akmuo, o ne įduba. Menininko žinia – tai akmuo, jo svoris, dydis, sandara. Kitaip, turint galvoje susijusias problemas ir transporto išlaidas, jis nebūtų buvęs išsiųstas net į Korėją, kurioje atstovavo ne tik asmeniškai menininkui, bet ir pačiai Lietuvai. Akmenyje išskaptuotas kūno prieglobstis – tai aversas medalio, kurio reverse telpa Mickevičiaus spalvoti laukai, Konwickio pelkynai, Miloszo mistinis Isos slėnis ir Ožeškienės aukšti Nemuno krantai. Navakas, lygiai kaip ir jie, abiem kojom stovi ant žemės, bet žvelgia giliau, pasiekia esmę ir turinį. Jis braunasi per kultūrinius sluoksnius, įskaitant ir agrarinės kultūros sluoksnį.“* Taigi, pratęsiant kuratorės mintį, Navako „Pastogė K“ tarsi įgalina pasinerti į pačią Lietuvos ir lietuviškumo esmę; žiūrovai (panašaus, kaip autoriaus, sudėjimo) neišvengiamai, kad ir kur būtų – tiek Pietų Korėjoje, tiek Lietuvoje, savo kūnais užpildo įdubą akmenyje, taip fiziškai priartėdami ir prie akmens, ir prie jo skleidžiamo turinio.

* Rottenberg A. Why does something catch your eye. Mindaugas Navakas /R-O/ Works. Museum Rzezby Wspolczesniej, Oronsku, 2006, p. 17–18.

Ekspozicijos vaizdai

Trečiasis (apgaulingas) dėmuo: šiuolaikinė skulptūra. Tai kūriniai, kurie naudoja tradicines skulptūros medžiagas ir formas, tačiau jas perkeičia. Kūriniai, kurie apgauna žiūrovo akį ir suvokimą. Tai darbai, kuriuose įprastinė realybė pakinta, išlaikomas atpažįstamumas, tačiau skulptūrai būdingas tvirtumas, stabilumas ir pastovumas dingsta. Viskas yra ne taip, kaip atrodo: medžiagos keičia savo savybes ir formos keičia savo proporcijas, žiūrovas nebegali pasitikėti savo žiniomis. Šiuolaikinė skulptūra imituoja tradicines medžiagas, atsispiria į tradiciją, tačiau ją apverčia aukštyn kojomis. Žinomi dėsniai čia nebegalioja, remiantis logika, neįmanoma pasakyti, ką reiškia vienas ar kitas kūrinys.

Čia akmenys yra ne iš akmens, čia vamzdžiai zvimbia, nukeldami mus į grėsmingą ateitybę, čia kūnas įgyja kitas proporcijas, čia liaudies skulptūra kalbasi su naujausiais šiuolaikinių autorių kūriniais, čia keistos, nejaukios, sapniškos atmosferos sukūrime dalyvauja ir tapyba. Pereiname į nuojautų, emocijų, patyrimo sferą, kurioje nėra vietos racionaliam išmanymui – kitaip kalbant, atsiduriame šešėlio, pasąmonės, sapno zonoje. Sapno neįmanoma paaiškinti išmanymu, jame veikia sapno logika; jame skaitome knygą, parašytą kalba, kurios nemokame, ir atrodo, kad viską suprantame. Kol nepabundame.

Nomeda (g. 1968) ir Gediminas (g. 1966) Urbonai

Ateitybės sala, 2018

Nomeda Ir Gediminas Urbonai (g. 1968 ir 1966) – menininkų pora, nuosekliai dirbanti tyrimais grįstos meninės kūrybos srityje. Kiekvienas jų kūrinys – didelės apimties, dažnai ilgai trukusių įvairių sričių tyrimų vaisius, sujungiantis mokslinę ir meninę veiklą. Baigę VDA skirtingų sričių studijas (Nomeda – grafiką, Gediminas – skulptūrą), iš pradžių jie kūrė atskirai. Gediminas Urbonas buvo vienas iš pirmosios Lietuvoje performansų ir akcijų grupės „Žalias lapas“ įkūrėjų ir dalyvių, 1993 m. jis drauge su menotyrininku Sauliumi Grigoravičiumi įkūrė šiuolaikinio meno galeriją „Jutempus TMP (tarpdisciplininio meno projektai)“ dabartiniame „Kablyje“. 2007 m. Urbonai atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje su tarpdisciplininiu projektu „Villa Lituania“. Jį taip pat galima pavadinti meniniu tyrimu apie buvusį Lietuvos ambasados pastatą Romoje, kurio Lietuva neteko per Sovietų Sąjungos okupaciją. Šiuo metu jie dėsto Masačusetso technologijų universitete ir savo meninėje kūryboje labiausiai domisi ekologine tematika. Su ja susijusi ir instaliacija „Ateitybės sala“: tai ir vaizduotę stimuliuojantis objektas, ir performanso scena, ir klausymosi vieta. Pagrindinis instaliacijos elementas – didelio skersmens vamzdis, aiškiai žmogaus rankų kūrinys. Tačiau jis – ne tik industrinės civilizacijos instrumentas, naudojamas drenažui, naftotiekiui, dujotiekiui ir pajungiantis gamtą žmogaus reikmėms. Urbonų interpretacijoje vamzdžių konstrukcija tampa instrumentu, skirtu gamtos garsams klausytis, vamzdis ima tarnauti gamtai ir atskleidžia jos slėpinius. „Ateitybės sala“ teikia vilties, kad harmoningas žmogaus ir gamtos bendrabūvis įmanomas. Ši instaliacija buvo sumanyta kaip plaukiojanti laboratorija Venecijos bienalės architektūros parodai ir pirmą kartą pristatyta 2018 m. Toronto universiteto organizuotame projekte „Vėjo darbai: žemė, oras ir jūra“, 2019 m. įrengta Masačusetso technologijos instituto miestelio aikštėje, 2023 m. eksponuota Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Ekspozicijos vaizdai