Lietuva, 1918 m. atkūrusi nepriklausomybę, su didžiule energija veržėsi į Vakarų civilizacijos glėbį. Šaliai trūko intelektinio potencialo, reikėjo naujų žinių. Dailininkai dažniausiai traukė į Prancūziją. Gavę valstybines stipendijas, studijavo Paryžiaus Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje, tobulinosi privačiose studijose – Juliano, Colarossi, Vitti, Didžiosios Lūšnos akademijoje. Tas pačias meno mokyklas lankė ir lietuviai, ir litvakai. Parodas jau surengę ir prancūzų meno kritikos pastebėti litvakai Maksas Bandas ir Neemija Arbitblatas buvo tapę įkvepiančiu pavyzdžiu jauniems lietuviams.

Liberali studijų sistema menininkams teikė visišką laisvę. Kosmopolitiškas menininkų Paryžius ir nevaržoma jo dvasia sudarė sąlygas susipažinti su įvairiomis meno kryptimis ir rinktis. Tačiau avangardinių ieškojimų atmosfera XX a. 4-ojo dešimtmečio Paryžiuje jau rimo. Lietuviai pateko į neotradicionalizmui, postkubizmui ir art deco palankią aplinką. Įvaldė formą, įgijo stiliaus ir saiko pajautą. Atsirado naujų temų ir motyvų – miesto gyvenimo, muzikantų, cirko artistų, įsimylėjėlių.

Paryžiaus meno akademijos, sutikti menininkai ir pedagogai jauniesiems lietuvių dailininkams suteikė drąsos, kūrybinės laisvės, padėjo suprasti, kaip Vakarų modernizmo patirtį suderinti su lietuviška tautine savastimi. Todėl šiandien galima kalbėti apie tautinį modernizmą – XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvos kultūros realiją. Tvirtos ir racionalios prigimties, iš esmės kaimiškos tapatybės lietuviai sugebėjo perprasti prancūzų meno lengvumą ir susieti jį su ekspresyviu potėpiu bei monumentalia forma.

Ne vienas lietuvių ir litvakų dailininkas galėjo pasigirti Paryžiuje 1926–1939 m. rengęs personalines parodas, kūrinius eksponavęs Paryžiaus Nepriklausomųjų ir Rudens salonuose. Paryžiaus pasaulinėje parodoje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ (1937) gauti diplomai lietuviams suteikė pasitikėjimo kūrybinėmis jėgomis.

Menininkai galėjo didžiuotis galerijų ir prancūzų meno kritikų dėmesiu. Waldemaras George’as (Jerzy Waldemar Jarociński) pastebėjo, kad lietuvių kūryboje esama kažko šiaurietiško, archajiško, kas dera su prancūzų kultūra. Paryžiaus mokyklos kontekste jis dažnai minėdavo litvakus Chaimą Soutine’ą ir Jacques’ą Lipchitzą, o Viktoro Vizgirdos, Antano Gudaičio, Juozo Mikėno kūriniuose įžvelgė modernumo ir tautiškumo sintezę. Lietuviai rėmėsi mintimi, kad geriausias menas gimsta tada, kai menininkas kalba modernia kalba, bet išlaiko ryšį su gimtinės kultūra ir tradicijomis. Tačiau gilesnes intelektualines diskusijas nutraukė 1939 m. Europą užgriuvęs Antrasis pasaulinis karas.

Vytautas Mackevičius (1911–1991)

Gatvelė Lotynų kvartale, 1938

Lotynų kvartalas Paryžiuje – vieta, kur nuo Viduramžių būrėsi studentai ir jų dėstytojai iš visos Europos. Šiame kvartale – ir garsusis Sorbonos universitetas, ir Paryžiaus intelektualų bei menininkų pamėgtos pasilinksminimų vietos. Vytautas Mackevičius į Paryžių atvyko gavęs Krašto apsaugos ministerijos stipendiją. 1938–1939 m. jis stažavosi Charles’io-François-Prospero Guérino tapybos studijoje.

Stebint Vytauto Kazimiero Jonyno Paryžiaus laikotarpio (1931–1934) kūrinius, susidaro įspūdis, kad svečioje šalyje atsidūrusiam jaunam dailininkui rūpėjo ne tik modernumo klausimai, bet ir savosios lietuviškos tautinės tapatybės įvaizdinimas. Europos meno sostinėje jo vaizduotė kūrė Lietuvos – idiliškos ir romantiškos šalies – paveikslą.

Ekspozicijos vaizdai

1944-aisiais, frontui artėjant prie Lietuvos, žmonės traukėsi į Vakarus. Pasirinkta bėgti. Kitos išeities neliko: pernelyg skaudūs buvo pirmosios sovietų okupacijos prisiminimai. Į Vakarus pasitraukė apie 80 tūkst. Lietuvos gyventojų. Pokario metais jie gyveno karo pabėgėlių stovyklose Vakarų Vokietijoje ir Austrijoje. Išvietintųjų asmenų (angl. Displaced Persons) stovyklose atsidūrė didžiulis kultūrinis lietuvių potencialas – dailininkai, rašytojai, mokytojai, gydytojai, teisininkai. Neįtikėtina, bet tose skurdžiose stovyklose kultūrinis gyvenimas virė: buvo rengiamos dailės parodos, koncertai, leidžiamos knygos ir žurnalai.

Aktyvia kultūrine veikla buvo siekiama kuo plačiau supažindinti Vakarus su Baltijos šalių kultūra ir istorija. Dailė tapo Lietuvos reprezentavimo priemone. Menininkai tikėjo, kad kelias į laisvą pasaulį gali būti grindžiamas kultūriniais pasiekimais.

Freiburge lietuvių menininkai, vadovaujami dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno, įkūrė Dailės ir amatų mokyklą (1946–1950). Nors dėstyti buvo kviečiami visi karo pabėgėliai menininkai, dirbti atvyko tik lietuviai. 1949 m. mokykla jau turėjo 135 studentus, studijavo lietuviai, latviai, estai, vengrai, rumunai, čekai, slovakai, ukrainiečiai. Ši mokykla buvo ne tik prieglobstis: ji suteikė akademinius dailės pagrindus ir atvėrė galimybę jaunimui toliau studijuoti dailės akademijose Prancūzijoje ir JAV.

Ryškus pabėgėlių kultūrinės veiklos Vokietijoje puslapis – knygų ir žurnalų leidyba. Per penkerius metus išleista apie 400 lietuviškų knygų. Jas iliustravo Jonynas, Viktoras Petravičius, Alfonsas Dargis, Povilas Osmolskis ir kiti. Šių dailininkų darbuose ryškūs lietuviški folkloro motyvai ir savitos interpretacijos.

Irena Jackevičaitė-Petraitienė (1898–1976)

Simone Petitjean portretas, 1947

2026 m. žiemą viename Londono aukcione įsigytas paveikslas liudija Kempteno DP stovyklos, kur buvo susitelkusi gausi lietuvių bendruomenė, šiltus administracijos ir mūsiškių karo pabėgėlių ryšius. Romos karališkosios dailės akademijos auklėtinė Irena Jackevičaitė-Petraitienė 1947 m. nutapė Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) vicedirektoriaus Claude’o Petitjeano sutuoktinės medicinos sesers Simone’os portretą. Įrašas liudija – tai padėka už rūpestį Kemptene atsidūrusiais lietuviais.

Ekspozicijos vaizdai

Nors po Antrojo pasaulinio karo moderniojo meno centras jau kėlėsi į Niujorką, lietuvių menininkų svajonės apie Paryžių neblėso. Menininkų bendruomenėse buvo gyvi prisiminimai apie studijas, muziejus, parodas ir linksmybes. Likti Senajame žemyne, sąlygiškai netoli nuo prarastos tėvynės, pavyko tik keletui dailininkų – Freiburgo dailės ir amatų mokyklos dėstytojams Vytautui Kasiuliui ir Adomui Galdikui – bei trims absolventams – Antanui Mončiui, Elenai Urbaitytei ir Romui Viesului. Pastariesiems trims Prancūzijos vyriausybė suteikė stipendijas studijuoti Paryžiuje. Vis dėlto gana greitai Urbaitytė, Viesulas ir Galdikas emigravo į JAV. XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje Prancūzijos sostinėje apsistojo ir iki gyvenimo pabaigos liko trys lietuvių menininkai – Kasiulis, Mončys ir Pranas Gailius. Kiekvieno jų kelias Prancūzijoje buvo ryškus ir savitas.

Kasiulio sfera buvo ne tik tapyba ir grafika, bet ir meno prekyba. Apie 1950-uosius jo piešinius ir tapybą jau eksponavo solidi galerija „Barreiro-Stiébel“, o pats menininkas sulaukė pripažinimo. Jo kūryba buvo lyginama su Raoulio Dufy, Marco Chagallo ir kitų Paryžiaus mokyklos tapytojų darbais.

Gailius išliko laisvas ir nepriklausomas individualistas, nesureikšminantis nei sąlygų, nei savo išties vertingos kūrybos. Prancūzijoje jis geriausiai žinomas dėl grafikos ciklų ir unikaliųjų „dailininko knygų“ (pranc. livre d’artiste), šiandien saugomų Nacionalinėje bibliotekoje.

Pranas Gailius (1928–2015)

Iš ciklo „Adret (Saulėkaitoje)“, XX a. 9–10 deš.

Savo tapybos darbus Pranas Gailius vadindavo jautriais paviršiais, nes juose reiškė jausmus ir vidines būsenas. Jis sakydavo, kad nerimas spaudžia, bet iš to sprogsta gyvybė ir kyla kūrybos džiaugsmas. Taip galima suprasti jo ekspresyviųjų abstrakcijų prielaidas. Įdomu, kad Gailius niekada netapė prie molberto: dirbdavo stovėdamas basomis, drobę ar popieriaus pasidėjęs lapą ant stalo. Darbų nerėmino – taip leisdamas jiems kvėpuoti. Ciklas „Adret“ byloja apie dailininko ryšį su Provanso gamta, šviesa ir Pietų Prancūzijos peizažu.

Mončys amžininkams Prancūzijoje įsiminė kaip tylus ir labai nuoširdus žmogus. Jis – modernizmo dailės klasikas, o jo skulptūros pasižymi archajiškos jėgos ir stipraus laisvės jausmo deriniu. Nei kūryboje, nei dvasia skulptorius niekada nebuvo atsiskyręs nuo gimtinės. 1950-aisiais Mončys sąmoningai atsisakė emigracijos į JAV. Laiške jau išvykusiam draugui Vladui Palubinskui jis parašė: „Aš nevažiuosiu į Kanadą nei į USA, nei į Australiją. Man reikia bręsti, o tokios dirvos aš niekur kitur nerasiu. Aš tikiu, kad mes sugrįšim dar kada į Lietuvą. Jūs atsivešite dolerių – aš savo dalią – bus tas ir tas reikalinga.“ Anuomet, nepaisydamas neaiškių perspektyvų, Mončys pasirinko Europą – Prancūziją, nes negalėjo rinktis Lietuvos – ji buvo už geležinės uždangos.

Antanas Mončys (1921–1993)
Erotika, 1972

Paryžiuje išgarsėjęs Antanas Mončys skulptūroms rinkosi ir akmenį, bronzą, molį, metalą, rastus daiktus, bet visad išliko ištikimas medžiui. Mončio skulptūras pirko ne tik jo buvę mokiniai ar išeivijos lietuviai, bet ir tarptautinė meno mylėtojų bei kolekcininkų publika. O „Erotika“ atkeliavo iš Paryžiuje gyvenusio skulptoriaus sūnaus Jeano Christophe’o Mončys kolekcijos.

Ekspozicijos vaizdai

Pietų Amerika taip ir netapo itin populiaria emigracijos kryptimi XX a. Lietuvos dailininkams. Tiesa, būta ir sėkmės istorijų, kurių ryškiausi herojai – vilnietis Lasaris Segallas ir iš Svėdasų kilęs Jonas Rimša, lėmę meninio gyvenimo atsinaujinimą svečiose šalyse. Egzotišką Pietų Amerikos paatogrąžyje augančio kebrãčo (isp. quebracho) medieną vienas pirmųjų skulptūroms naudoti pradėjęs Matas Menčinskas savo emigracines patirtis pritaikė jau grįžęs į tarpukario Kauną, kur pagaliau sulaukė pripažinimo.

Rimšai ir Menčinskui Pietų Amerika buvo tapsmo profesionaliais dailininkais vieta. Rimša 1926 m. į Braziliją emigravo vengdamas tėvo jam numatytos siuvėjo profesijos ir galiausiai tapo vienu iš Bolivijos nacionalinės dailės švietimo sistemos kūrėjų. Jaunystėje drožyba ir baldininkyste užsiėmęs ir Ispanijoje kalti marmurą išmokęs Menčinskas 1927 m. išvyko į Argentiną siekdamas įgyti trokštamą skulptoriaus profesiją, kurios tuo metu dar negalėjo pasiūlyti Kauno meno mokykla.

Lasaris Segallas (1890–1957)

Keliautojai, XX a. 3–4 deš.

Segallas, kitaip nei Rimša ir Menčinskas, į Braziliją emigravo 1923 m., jau spėjęs išgarsėti Europoje. Pirmuosius piešimo įgūdžius jis įgijo Vilniuje, vėliau mokėsi Berlyno ir Dresdeno dailės akademijose, tapo ekspresionistu ir buvo vienas iš estetines naujoves propaguojančios menininkų grupuotės „Secesionas“ įkūrėjų Dresdene. Greitai įsitvirtinęs San Paulo meniniame gyvenime, jis tapo braziliškojo modernizmo pirmeiviu. Tiesa, Vokietijoje likę Segallo paveikslai, 1933 m. naciams atėjus į valdžią, buvo konfiskuoti iš viešųjų kolekcijų. Šio talentingo litvako kūryba 1937 m. rodyta modernųjį meną smerkiančiose ekspozicijose, tarp jų – ir liūdnai pagarsėjusioje parodoje „Išsigimęs menas“ (vok. Entartete Kunst) Miunchene.

Segallo ir Rimšos paveikslų vaizdiniją ir koloritą stipriai veikė vietos kultūra bei Pietų Amerikos gamta, o Menčinskas meistriškai pasinaudojo tenykštės medžiagos – amerikietiškojo kietmedžio specifika, kurdamas rafinuotas simbolinio turinio kompozicijas.

TARTLE steigėjui Rolandui Valiūnui susipažinus su Rimšos seserimi, 2008-aisiais į dailininko tėvynę buvo pargabentos keturios dešimtys jo darbų. Kiek vėliau, 2014-aisiais, talkinant lietuvių bendruomenei Argentinoje, į Lietuvą grįžo ir keturios Menčinsko kebračo skulptūros.

Matas Menčinskas (1897–1942)

Motinystė / La Maternidad, iki 1932

Kebračas (isp. quebracho < quebrar – laužyti + hacha – kirvis) – ypač kieta ir sunki mediena, turinti išraiškingą tekstūrą, todėl kartais vadinama juoduoju marmuru. Kebračą meistriškai įvaldė Matas Menčinskas, 1927 m. atvykęs į Pietų Ameriką studijuoti skulptūros. „Motinystė“ – reprezentacinė Argentinos lietuvių dovana tuomečiam premjerui Juozui Tūbeliui.

Jonas Rimša (1903–1978)

Žiema Bariločėje / Bariloche, apie 1956–1960

Nuo vaikystės Joną Rimšą lydėjo bastūniška lemtis: Svėdasai, Charkivas, Kaunas, Viena, aplankytas Paryžius ir Berlynas. 1926 m. emigravus į Pietų Ameriką, klajokliškos patirtys nesibaigė. Ilgiau ar trumpiau Rimša gyveno Brazilijoje, Argentinoje, Bolivijoje, JAV, Taityje ir niekada dailininkas nepaliovė ilgėtis Tėvynės. Net ir turėdamas galimybę mėgautis paslaptingomis džiunglėmis ar Taičio egzotika, Rimša nuolat grįždavo į Argentinos vakaruose, Andų papėdėje, įsikūrusį miestą Bariločę tapyti sniego, taip primenančio lietuvišką žiemą.

Ekspozicijos vaizdai

Po pasaulį išsibarsčiusių Lietuvos menininkų kelionės anaiptol nesidriekė vien iš taško A į tašką B, todėl šioje salėje dėmesį sutelkiame į vieno jų – tapytojo Prano Domšaičio (1880–1965) – likimą.

Domšaitis gimė Kruopynų kaime, Karaliaučiaus krašte, ir iki 27 metų dirbo šeimos ūkyje. Tėvo nenorą leisti vyriausiajam sūnui mokytis meno palaužė garsaus vokiečių impresionisto Maxo Liebermanno laiškas. Studijuodamas Karaliaučiuje ir Berlyne, Domšaitis susipažino su moderniuoju menu: kūryboje išryškėjo ekspresionizmo įtaka, o išskirtinumo jai suteikė gimtinė – paveiksluose melancholiškai įamžinti artojai, žvejai, kuklūs namai, bažnyčios. Menininkas mėgo keliauti: 1912 m. Norvegijoje susipažino su Edvardu Munchu, keliavo po Pietų ir Vakarų Europą, Turkiją, o dar prieš emigraciją į Pietų Afrikos Respubliką, su žmona, operos dainininke Adelheide Armhold, lankėsi Somalyje ir Tunise. Svetimos kultūros jį lydėjo visą gyvenimą.

1937 m. Domšaitis buvo „svariai įvertintas“ – jo kūryba susidūrė su nacistinio režimo represijomis. Nacionalsocialistai modernųjį meną laikė išsigimusiu: modernistams buvo draudžiama užsiimti profesine veikla, konfiskuota daugiau kaip 16 tūkst. kūrinių, o sąrašuose atsidūrė tokie vardai, kaip Marcas Chagallas, Otto Dixas, Vasilijus Kandinskis ir kiti. Domšaitis buvo vienintelis lietuvis menininkas, patekęs į šiuos sąrašus.

Paskutinius 16 gyvenimo metų menininkas praleido PAR. Vietiniai meno istorikai jį įvertino ir laikė visaverčiu šalies menininku. Tiesa, Domšaičiui atvykus, PAR jau buvo įsigalėjusi apartheido politika – institucionalizuota rasinė segregacija. Nors tiesioginės šios sistemos kritikos Domšaičio kūryboje nėra, reikšmingas pats žmonių vaizdavimo būdas: juodaodžiai veikėjai rodomi oriai, be stereotipų, pabrėžiant jų turtingą vidinį gyvenimą ir kultūrą.

Tačiau visų šių patirčių fone Domšaičio kūryboje išliko esminė tema – žmogaus ir dvasinio pasaulio santykis. Jo vaizdinė kalba siejama su lietuvių liaudies menu, kurį Domšaitis brangino taip pat, kaip ir santykį su gimtuoju kraštu. Laiške sūnėnui menininkas rašė: „Lietuviškas kraujas nemeluoja, lygiai kaip ir mano paveikslai yra taip pat tikrai lietuviški.“

Pranas Domšaitis (1880–1965)

Jėzaus gimimas, 1918-1920

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Pranas Domšaitis mėgo kolekcionuoti ir turėjo tam gerą akį – neretai įsigydavo „pavargusių“ paveikslų ar kilimų. Pastebėjęs, kad kūrinį verta sutvarkyti, restauruodavo pats. Dalį tokių darbų pasilikdavo, kitus parduodavo – kartais net dešimčia kartų brangiau. Siuvinėti Domšaitis išmoko dar jaunystėje, o tokius paveiksliukus, kaip šis, kurdavo ne parodoms ar parduoti, o savo malonumui. Darbas su tekstile, net ir tarp progresyviosios modernistų bangos menininkų vyrų, visgi nebuvo įprastas.

Nuo 1933 m. Vokietijos valdžioje buvę nacionalsocialistai modernųjį meną laikė išsigimusiu, konfiskavo daugiau nei 16 tūkst. kūrinių. Tai buvo daroma ne tik dėl ideologinių ar estetinių priežasčių, bet ir siekiant juos parduoti, tad, parodai „Išsigimęs menas“ keliaujant, neretai kūriniai taip ir „pradingdavo“. Ekspozicijoje šį meną siekta parodyti kuo nepalankiau: kūriniai buvo kabinami kreivai, gretinami su psichikos ligonių piešiniais. Prano Domšaičio „Pagarbinimas“, nacių konfiskuotas iš Berlyno nacionalinės galerijos, po 1938 m. taip pat „dingo“. Vis dėlto tapytojas kurdavo po keletą tos pačios kompozicijos vaizdų, kas leidžia atrasti analogijų išlikusioje kūryboje.

Ekspozicijos vaizdai

Po Antrojo pasaulinio karo į Jungtines Amerikos Valstijas pasitraukę Lietuvos vizualiojo meno kūrėjai formavo savitą išeivijos dailės lauką, kuriame derėjo modernizmo atspindžiai ir tautinės tapatybės paieškos. To meto ir vietos menininkus įprasta skirti į dvi grupes: vieni nepasidavė JAV vykstantiems procesams ir toliau kūrė orientuodamiesi ne į amerikiečių auditoriją, o į diasporą, tarsi būtų likę Tėvynėje. Kiti godžiai gėrė naujos šalies siūlomas laisves ir idėjas, rūpinosi savo kūrybos sklaida ir galiausiai integravosi į konkurencingą amerikietišką meno lauką.

Pavyzdžiui, Viktoras Vizgirda ir Albertas Vesčiūnas tapyboje išlaikė ryšį su Senuoju žemynu. Vizgirdos darbuose vaizdai perteikiami ekspresyviu potėpiu, paletė išlieka panaši – pasaulį jis jautė taip, kaip ir būdamas Lietuvoje. Vesčiūnas kliovėsi svajokliškomis, bet amerikietiškoje aplinkoje jau pasenusiomis, abstrahuotomis impresionistinių nuojautų vizijomis. Jos netraukė to meto publikos, bet leido neišduoti savitų meninių vertybių.

JAV aplinka skatino įsilieti į tarptautinį modernizmą, bet individualūs sprendimai nulėmė labai skirtingas stilistines kryptis – nuo ekspresyvios tapybos iki griežto geometrinio meno ar šviesos instaliacijų. Tad JAV kūrusių lietuvių dailininkų kūrybiniai polinkiai svyravo tarp dviejų polių: viena vertus, jie integravosi į amerikietišką modernizmą, kita vertus, išlaikė lietuviškos kultūros ženklus – liaudies meno motyvus, religinius simbolius, nostalgijos Tėvynei temas. Ši įtampa tarp prisitaikymo ir tapatybės išsaugojimo tapo pagrindine jų kūrybos ašimi ir reiškėsi skirtingais būdais: ne tik saugojo lietuviško meno savitumą, bet ir plėtė jo sampratą tiek tautiečių, tiek likusio pasaulio akyse.

Tuo tarpu Čikagoje įsitvirtinęs Kazys Varnelis atsiribojo nuo tiesioginės tautinės ikonografijos ir orientavosi į universalią, konceptualią vizualinę kalbą, artimą kosmopolitiškoms meno tendencijoms. Kitam optiniais eksperimentais susidomėjusiam tautiečiui – Kazimierui Žoromskiui – Niujorko periodo drobėse pavyko meistriškai perteikti šviesos ir erdvės iliuziją.

Elena Urbaitytė-Urbaitis (1922–2006)

Šviesos strypai su ratais, 1980

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Elena Urbaitytė-Urbaitis – tapytoja ir skulptorė, šviesos instaliacijų kūrėja, sugebėjusi išsiveržti iš gana uždaros emigrantų bendruomenės ir XX a. 7-ajame deš. įsiliejusi į Niujorko meninę sceną. Tekstilės studijas ji pradėjo vokiečių okupuotoje Lietuvoje, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Meno studijas tęsė Miunchene, Freiburge, Paryžiuje, Montevale, Niujorke. Erdvinius objektus kūrė iš aliuminio, plieno, organinio stiklo, medžio, drobės. Naudojo fluorescencines ir neonines lempas, fosforo apšvietimą.

Vladislovas Žilius (1939–2012)

Liepa, 1980–1990

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, 1976, t. 3, Nr. 22

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos skaitmeninis archyvas

1974 m. Vladislovas Žilius buvo apkaltintas formalizmu ir išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos, o tai karjeros prasme reiškė pabaigą. Menininkas nenurimo – 1976 m. jo atviras laiškas, skirtas komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui, paskelbtas pogrindiniame leidinyje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ sukėlė šurmulį tarp lietuvių bendruomenių visame pasaulyje parodydamas ir dokumentuodamas tuometinę sovietinės priespaudos realybę.

Kęstutis Zapkus (g. 1938)

Byzantium Furioso, 1992–1995

Kai kurie menininkai, grįžę į Lietuvą, palikdavo savitų įspaudų. Viena ryškiausių tapytojo Kęstučio Zapkaus žymių – 1992 m. pedagoginis vizitas Vilniaus dailės akademijoje, užauginęs iki šiol žinomų ir kitaip į kūrybą žvelgiančių menininkų kartą. Zapkus savo kursui pasiūlė naują požiūrį į kūrybinį procesą: skatino bendradarbiauti, neužsisklęsti individualizme, skyrė dienoraščių rašymo užduotis. Tai buvo iki tol nematytos ir meno lauką neabejotinai pagyvinusios praktikos.

Jonas Mekas (1922–2019) ir Jurgis Mačiūnas (1931–1978)

Fluxus knyga „Reminiscencijos“

New York: Fluxus Editions, 1972

Jurgis Mačiūnas – tarptautinio avangardinio judėjimo Fluxus įkūrėjas. Fluxus – jungia meną ir kasdienybę, svarbą teikia procesui, žaidimui, kolektyviškumui, anti-komercijai, performansams ir eksperimentams. Nors Mačiūnas Niujorke bendradarbiavo su tokiais menininkais kaip Nam June Paik ar Yoko Ono, tačiau kiekvieną valgį privalėdavo užkąsti būtent juoda lietuviška rugine duona.

Knyga „Reminiscencijos“ dar yra viena tų, kurios viršelius iš panaudotų palečių ir dėžių sukūrė pats Mačiūnas. Dizainas atliepia ir senus medinius lagaminus, tuo pačiu ir nuolat Jono Meko kūryboje vyravusį ilgesį paliktai Tėvynei, kurią avangardo menininkas neretai prisimindavo savo novatoriškuose, dienoraščio tipo filmuose bei švelnesnių formų poezijoje.

Ekspozicijos vaizdai

Žilvinas Kempinas (g. 1969)

Lėta eiga, 2008

Eglės Marijos Želvytės video, 2025