XIX a. istorijos mokslas, grožinė literatūra ir dailė atsigręžė į Lietuvos praeitį. Ypač pamėgtos senosios legendos, bandyta rekonstruoti pagoniškosios Lietuvos mitologiją, kurtos ir naujos legendos. Būtent romantizmo amžiuje didele dalimi glūdi dabartinių „neopagoniškųjų“ judėjimų ištakos, ikikrikščioniškosios Lietuvos kultas. Šioje ekspozicijos dalyje meno kūriniai primena gajus ir lietuviškajai tapatybei itin svarbius legendinius pasakojimus, visų pirma – Lietuvos didikų kilmės iš romėnų legendą.

Teofilis Žychovičius pagal Michalą Stachovičių (1768–1825)
Palemono atvykimas į Lietuvą 57 metais, 1852, popierius, litografija, 68,2 × 52,9

XIX a., išaugus susidomėjimui Lietuvos praeitimi, atsirado literatūros ir dailės kūrinių, skirtų kunigaikštienei Birutei. Jokia kita pagoniškosios Lietuvos moteris nekėlė tokio susidomėjimo, kaip legendinė vaidilutė, gyvenusi dviejų epochų sandūroje ir tapusi krikščioniškosios Lietuvos kūrėjo Vytauto Didžiojo motina. Šį pasakojimą atspindi iliustracijos iš 1837–1838 m. Vilniuje išleisto almanacho „Biruta“ ir Kazimiero Alchimavičiaus paveikslas.

„Biruta“, sud. Juozapas Kžečkovskis, t. 1–2, Vilnius, 1837–1838
Antano Penkovskio iliustracijos

Kazimieras Alchimavičius (1840–1916)
Birutės kalno koplyčia, 1899, drobė, aliejus, 41 × 31

Juzefas Sosinskis (?–1881) pagal Mykolą Elvyrą Andriolį (1836–1893) 
Pastatas, vadinamas Perkūno šventykla, Kaune, 1872, medžio raižinys, 68,2 × 52,9

Ipolitas Mulenas (1832–1884) 
Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“ antraštinis lapas, 1850, popierius, chromolitografija, 55,5 × 40

Viena iš pirmųjų parodos salių skiriama XIX a. dailininkui ir jo aplinkai apibūdinti. Tai laikas, kada prasideda nuoseklus profesionalių dailininkų rengimas, formuojasi vietinė inteligentija, kurios svarbi dalis buvo vietinės kilmės dailininkai. Dauguma XIX a. Lietuvos dailininkų buvo kilę iš bajorų, jų namuose puoselėtos Tėvynės meilės ir tarnavimo visuomenei idėjos, brandintos išsivadavimo iš priespaudos ir geresnės ateities kūrimo viltys. Šioje salėje rodomas mažai žinomo Vilniaus meno mokyklos auklėtinio Mykolo Vichrovskio tapytas portretas, gali būti, kad autoportretas.

Mykolas Vichrovskis (apie 1780–?)
Vyro portretas, 1801, drobė, aliejus, 63,5 × 53,5

Jono Rustemo aplinkos dailininkas
Moters portretas, iki 1831, drobė, aliejus, 62,2 × 47,3

Ekspozicijos fragmentas

Eksponuojami moterų portretai atspindi populiariausią XIX a. žanrą – portretą, kuris užtikrindavo vietiniams dailininkams nuolatinių užsakymų. Portretas atspindi ir kitą svarbų reiškinį – nemažai dailininkų savo aplinkos, giminių, draugų portretus tapydavo ne pardavimui, bet laisvalaikiu, kaip dovanas. Tipišką dailininkų gyvenamąją aplinką, tarp Vilniaus ir provincijos sodybų, iliustruoja dvarelio vaizdas, pieštas Mykolo Elvyro Andriolio ir Edvardo Mato Riomerio įamžintas Riomerių namo kiemas Vilniuje. Bajoriškąją dailininko tapatybę atspindi ir Riomerio tapytas jo arklio atvaizdas.

Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius (1869–1927)
Grupinis portretas, 1906, popierius, akvarelė, pieštukas, 37 × 59 

Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius (1869–1927)
Antaninos Meištavičienės portretas, po 1904, popierius, pastelė, anglis, 44,5 × 44,5

Mykolas Elvyras Andriolis (1836–1893)
Dvaras, 1881, popierius, pieštukas, tušas, 16,5 × 25

Edvardas Matas Riomeris (1848–1900)
Žiemos peizažas, XIX a. pab., drobė, aliejus, 33,3 × 41,7

Edvardas Matas Riomeris (1848–1900)
Mano bėris, XIX a. pab., kartonas, aliejus, 28 × 35

Ekspozicijos fragmentas

Jono Rustemo ir Jono Gotlibo Kislingo sukurtų kortų lakštas primena ne tik XIX a. būdingą laisvalaikio pramogą dvaruose – kortų žaidimus, bet ir kelis specifinius to meto meno reiškinius: tapytojų ir grafikų glaudų bendradarbiavimą, meno kūrinių platinimą spaudos ir prenumeratos būdu, dailininkų siekį išplėsti meno ribas, naujų siužetų ir ikonografinių motyvų atsiradimą meninėje apyvartoje.

Jonas Gotlibas Kislingas (1790–1846) pagal Joną Rustemą (1762–1835)
Fantastinės kortos, 1828–1831, popierius, ofortas, 22,8 × 34,5

Viena iš ryškiausių XIX a. Lietuvos ir Lenkijos kultūros figūrų – Adomas Mickevičius, kurio kultas, nepaisant draudimų, buvo puoselėjamas tiek tėvynėje, tiek emigracijoje, kur poetui teko praleisti didelę gyvenimo dalį. Jo įtaka vilnietiškojo romantizmo formavimuisi – didžiulė.

Nemažai dailininkų visą XIX a. kūrė iliustracijas Mickevičiaus knygoms arba rinkosi siužetus paveikslams iš jo veikalų. Mickevičiaus kūrinių siužetai, pilni praeities nostalgijos, humoro, ironijos, kartais fantazijų ir mistikos, tapo neišsenkamu šaltiniu romantizmo epochos dailei. Galima kalbėti ir apie mažiau tiesioginę įtaką – poeto veikaluose suformuoti vaizdiniai, tipažai, idealizuota smulkiųjų dvarelių atmosfera rado atspindį dailininkų kūriniuose (M. E. Andriolio „Ar neateina?“). Taip pat piešti peizažai, susiję su didžiojo poeto gyvenimo vietomis (Naugardukas, Zaosė, Kaunas), kuriami poeto portretai. 1898 m., kai buvo minimos šimtosios poeto Adomo Mickevičiaus gimimo metinės, garsiojo tėvynainio atminimą Vilniuje įamžino slapta pastatytas paminklas Šv. Jono bažnyčioje. Tuo tarpu Varšuvoje ir Krokuvoje sukaktis minėta laisviau, čia paminklai buvo pastatyti viešosiose erdvėse, be to, būta įvairių renginių, leidinių, išleista ir atminimo medalių. Vieną atminimo plaketę iš ketaus išliejo Varšuvos firma „Znicz“.

Be siužetų, tiesiogiai susijusių su poeto biografija ar kūryba, galima kalbėti ir apie dar kitokią Mickevičiaus įtaką dailininkams – jo „Vėlinėse“ įamžintas Konrado (poeto) virsmas iš virš minios pakilusio romantiko – maištininko, metančio iššūkį pačiam Dievui, į patriotą, sieloje susitapatinusį su visais už jos laisvę kovojančiais tėvynainiais, turėjo įtakos dailininko romantiko pašaukimo ir kūrybos tikslų suvokimui.

Ekspozicijos fragmentas

Ekspozicijos fragmentas

Mykolas Elvyras Andriolis (1836–1893)
Ar neateina?, 1876, popierius, akvarelė, pieštukas, baltalai, 55 × 39

Augustas Alė (1798–1878)
Naugarduko pilis, 1836, popierius, plieno raižinys, 17 × 26,5

Nežinomas dailininkas
Adomo Mickevičiaus atminimo plaketė, 1898, ketus, 46 × 28,4

Stanislovas Lukomskis (1835–1867) pagal Antaną Zaleskį (1824–1885)
Tvardovskis (Adomo Mickevičiaus baladės „Ponia Tvardovska“ iliustracija), 1863, popierius, vario raižinys, 27 × 21

Romantizmo dailė ieškojo įkvepiančių pavyzdžių, herojiškų figūrų, kurios atitiktų romantizmo epochos didvyrio paveikslą. Vienas tokių buvo kunigaikštis Juozapas Poniatovskis (1763–1813) – kareiviškos narsos ir garbės simbolis. XIX a. pirmoje pusėje jis tapo nacionaline legenda visų pirma dėl dalyvavimo laisvės kovose ir Napoleono žygiuose (žuvo 1813 m. mūšyje prie Leipcigo). 1814 m. rugsėjo 10 d. jo palaikai buvo perlaidoti Varšuvoje, Šv. Kryžiaus bazilikoje. Šis įvykis pavaizduotas vienoje iš iliustracijų, puošiančių J. U. Niemcevičiaus „Istorines giesmes“ (ši knyga caro valdžios buvo draudžiama, vis dėlto tarp 1816 ir 1899 m. pasirodė ne mažiau kaip 16 jos leidimų). 1817 m., leidus carui Aleksandrui I, Poniatovskio palaikai buvo perlaidoti Krokuvoje, Vavelio katedros kriptose, šalia karalių kapų. Turbūt ta proga gabus Vilniaus meno mokyklos grafikos katedros studentas Gotlibas Kislingas sukūrė iškilmingą raito didvyrio portretą, primenantį jo šlovingus žygius.

Be šių grafikos darbų šioje parodoje eksponuojami lakštai, primenantys su Lietuva susijusius Napoleono karų epizodus. Verta priminti, kad garsiojo A. Mickevičiaus „Pono Tado“ veiksmas vyksta kaip tik 1811–1812 m.

Jonas Gotlibas Kislingas (1790–1846)
Kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, 1817, popierius, ofortas, akvatinta, 54,5 × 42

M. A. Vitekas pagal Svobodą
Juozapo Poniatovskio laidotuvės, 1846, popierius, litografija, 13,5 × 22,1

Ekspozicijos fragmentas

Šioje parodos dalyje tęsiama pasipriešinimo ir XIX a. laisvės kovų tema – nuo Tado Kosciuškos sukilimo iki Kražių skerdynių. Šie įvykiai ne tik teikė siužetų dailininkams, bet ir tiesiogiai palietė ne vieno iš jų likimą – nemažai dailininkų tiesiogiai dalyvavo anticariniuose judėjimuose ir ginkluotose kovose arba bent joms pritarė.

Pasipriešinimo judėjimai iš dalies lėmė tai, kad romantizmo dailininkai atkreipė dėmesį į valstiečius – trečiąjį luomą. Vienas ankstyviausių tokio tipo kūrinių – Pranciškaus Smuglevičiaus „Krokuviečiai smuklėje“. Po Jano Stefani operos (pagal Vaitiekaus Boguslavskio libretą) „Tariamasis stebuklas, arba krokuviečiai ir kalniečiai“ premjeros, įvykusios 1794 m. kovo 1 d. Varšuvoje, krokuviečiai valstiečiai tapo laisvos, veiklios, patriotiškai nusiteikusios liaudies sinonimu ir netgi simboliu, o T. Kosciuška netgi mėgo nešioti baltą tautinį jų drabužį – sukmaną, pabrėždamas savo vienybę su „trečiuoju luomu“.

Pranciškus Smuglevičius (1745–1807)
Krokuviečiai karčemoje, apie 1800, drobė, užtraukta ant lentos, aliejus, 26,5 × 30

Tado Kosciuškos asmuo, savo ruožtu, tapo dar viena XIX a. legenda ir herojaus paveikslu. Gausioje posukiliminėje T. Kosciuškos ikonografijoje gan populiarus buvo jaudinantis, užuojautą keliantis, nugalėto, kenčiančio, bet dvasiškai nepalaužto herojaus paveikslas.

Viljamo Šarpo (1749–1824) raižinys pagal vaškinę figūrą, sukurtą Katerinos Andras (1775–1860)
Tadas Kosciuška, 1800/1855, popierius, vario raižinys, 46 × 50

Tomas Gogenas (1756–1812) pagal Aleksandrą Orlovskį (1777–1832)
Rusijos caras Pavelas I aplanko Tadą Kosciušką kalėjime, 1801, popierius, vario raižinys, 43,5 × 58

Tomas Gogenas (1756–1812) pagal Aleksandrą Orlovskį (1777–1832)
Pavelas I paleidžia Tadą Kosciušką iš kalėjimo, 1801, popierius, vario raižinys, 56 × 76

1830–1831 m. ir 1863 m. sukilimai į pasipriešinimo kovas įtraukė įvairių visuomenės sluoksnių žmones.  Daugelis 1830–1831 m. sukilimo dalyvių portretų buvo išleista Paryžiuje Lietuvos bajoro, Vilniaus universiteto auklėtinio, sukilėlio ir emigracijos istoriko Juozapo Straševičiaus sudarytame leidinyje „Lenkai ir lenkės 1830 m. lapkričio 29-osios revoliucijoje” (eksponuojamas albumas ir 8 lakštai).

Fransua Le Vilenas (1798–1884) pagal Antuaną Moraną (1793–1860)
Ezekielis Stanevičius, 1832–1836, popierius, litografija, 39,5 × 28,3

Nežinomas dailininkas
Juozapas Giedraitis, 1832–1836, popierius, litografija, 29 × 43,4

Fransua Le Vilenas (1798–1884) pagal Juozapą Simoną Kurovskį (1809–1851)
Jurgis Soroka, 1832–1836, popierius, litografija 43 × 28,2

Fransua Le Vilenas (1798–1884) pagal Emilį Demezoną (1812–1880)
Konstantinas Herubavičius, 1832–1836, popierius, litografija 28,6 × 23,4

Fransua Le Vilenas (1798–1884) pagal Šarlį Luji Bazeną (1802–1859)
Mykolas Valavičius ir Leonas Pšeclavskis, 1832–1836, popierius, litografija, 43 × 29,2

Fransua Le Vilenas (1798–1884) pagal Ašilį Deveriją (1800–1857)
Marija Rašanavičiūtė, 1832–1836, popierius, litografija, 43,5 × 29

Fransua Le Vilenas (1798–1884) pagal Ašilį Deveriją (1800–1857)
Pranciškus Šemeta, 1832–1836, popierius, litografija, 43 × 29,2

Fransua Le Vilenas (1798–1884) pagal Ašilį Deveriją (1800–1857)
Steponas Zanas, 1832–1836, popierius, litografija, 29,5 × 23,5

Nežinomas autorius (Zigmantas Jakubovskis?)
Kražių skerdynės, 1894, popierius, litografija, 50, 6 × 63,5

Meno studija „Kurz & Allison“ buvo pagrindinė chromolitografijų leidėja, XIX a. pabaigoje veikusi JAV, Čikagoje. Ši firma ypač išgarsėjo Amerikos pilietinio karo vaizdais, kuriuos leido XIX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje. 1894 m. buvo litografuotas „Kražių skerdynių“ vaizdas, iliustruojantis 1893 m. įvykius nedideliame Žemaitijos miestelyje, garsas apie kuriuos nuvilnijo per visą pasaulį. Įvykių pradžia galima laikyti 1893 m. birželio 22 d. caro Aleksandro II įsaką nugriauti uždarytą Kražių benediktinių vienuolyną ir bažnyčią. Tokiam sprendimui pasipriešinę miestelio gyventojai paromis saugojo šventovę, bet lapkričio 21 d. buvo duotas įsakymas iš bažnyčios žmones išvaryti jėga. Lapkričio 22 d. policininkams į pagalbą atsiųsti keli šimtai Dono kazokų smurtu palaužė tikinčiųjų pasipriešinimą. Per kazokų puolimą žuvo devyni žmonės, apie 50 buvo sužeista, daugybė buvo suimta ir teisiama. Vis dėlto bažnyčią pavyko išsaugoti – ji nebuvo nugriauta.
Kražių skerdynės pasaulyje sukėlė didelį pasipiktinimą Rusijos valdžios vykdoma politika katalikų atžvilgiu. Vakarų Europoje ir JAV vyko tūkstantinės demonstracijos, carui buvo siunčiami protestai, spaudoje pasirodė Rusiją smerkiančių straipsnių. Litografija „Kražių skerdynės“ sukurta šių įvykių kontekste. Siekta pavaizduoti taikius žmones puolančių kazokų brutalumą ir žiaurumą. Kražių vietovė ir bažnyčia pavaizduotos sąlygiškai. Litografija buvo panaudota kaip pirmavaizdis vėliau JAV lietuvių išleistam plakatui, skirtam Kražių įvykiams, bet jame bažnyčios vaizdas pakoreguotas pagal natūrą.

Rusijos imperijos galią ir valdžią šioje salėje simboliškai atspindi du Lietuvos dailininkų, kurį laiką gyvenusių Peterburge, sukurti paveikslai – Juozapo Oleškevičiaus sukurtas karininko portretas ir Konstantino Benedikto Kukevičiaus drobė „Klausiant kelio“, vaizduojanti caro Mikalojaus I laikų ulonus.

Juozapas Oleškevičius (1777–1830)
Rusijos imperatoriškojo leibgvardijos kirasyrų pulko karininkas, 1819, varis, aliejus, 66 × 57

Konstantinas Benediktas Antanas Kukevičius (1818–1840)
Klausiant kelio, 1837, drobė, aliejus, 30 × 36

Ekspozicijos fragmentas

Romantizmo amžiuje dailininkų žvilgsnis su meile krypo į gimtojo krašto peizažą ir architektūros bei istorijos paminklus. Kraštovaizdis buvo suprantamas kaip svarbi tautinio tapatumo dalis, nes manyta, kad nuo jo pobūdžio priklauso ir krašte gyvenančių žmonių būdas, jų charakteris, t. y. tautos dvasia. Be to, architektūros paminklai asocijavosi su žymiais istoriniais asmenimis bei įvykiais, taigi buvo tam tikra istorijos iliustracija.

Pilių vaizdai priminė žiūrovui apie didingą šalies istorinę praeitį, valdovus ir nepriklausomybę (šiuo požiūriu labai iškalbingas Juozapo Kamarausko paveikslas „Vilniaus pilys“, kuriame dailininkas vizualiai „atkūrė“ nebeegzistavusią Žemutinę pilį, remdamasis Smuglevičiaus akvarelėmis), o bažnyčių atvaizdai iškalbingai bylojo apie katalikiškąją tautos tapatybę, taigi savaip saugojo nuo prievarta skleidžiamos stačiatikybės. Ta pati funkcija buvo skirta ir religinės temos ne altoriniams paveikslams, kuriuose įamžinti besimeldžiantys žmonės, religijos istorijos įvykiai (pvz. Marijos apsireiškimas Šiluvoje). Kartais Kristus vaizduotas tarp paprastų žmonių ir vaikų, taip tarsi akcentuojant jo buvimą čia ir dabar su tikinčiaisiais. Šiame parodos skyriuje eksponuojama keletas XIX a. pabaigos paveikslų, kuriuose atsispindi šis romantizmo pasaulėjautos aspektas.

Ekspozicijos fragmentas

Tadas Daugirdas (1852–1919)
Elgeta prie koplytstulpio, 1888, drobė, aliejus, 42,5 × 55

Vincentas Leopoldas Slendzinskis (1837–1909)
Auštant, 1887, drobė, aliejus, 38 × 55

Vincentas Leopoldas Slendzinskis (1837–1909)
Mugė Vilniuje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, XIX a. pab., drobė, aliejus, 53,5 × 36,5

Nežinomas dailininkas
Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje, XIX a. pab., drobė, aliejus, 166 × 127

M. Bučinskis
Kristus laimina vaikus, XIX a. pab., drobė, aliejus, 185 × 125

Ekspozicijos fragmentas

XIX a. sakralinė dailė patyrė tam tikrą krizę. Tai buvo susiję su sumenkusiu Bažnyčios kaip meno mecenato vaidmeniu, kuriam turėjo įtakos caro valdžios draudimai statyti naujas bažnyčias ir itin sunki finansinė padėtis. Kita vertus, neigiamos įtakos religinio meno raidai turėjo labai paplitusios garsių Vakarų Europos ar vietinio sakralinio meno kūrinių kopijos. Vis dėlto, dailininkai ėmėsi ir naujų originalių sakralinio meno kompozicijų kūrimo. Ypač šioje srityje Balzukevičių šeima, glaudžiai susijusi su Vilniaus Kalvarijų bažnyčia, kuriai sukūrė ne vieną altorinį paveikslą, taip pat atnaujino Kryžiaus kelio koplytėlių paveikslus ir skulptūras. Juozapo Balzukevičiaus sukurtas „Šv. Dominyko“ paveikslas pasižymi aukšta menine kokybe. Jame perteikta tradicinė dominikonų įkūrėjo ikonografija, tačiau šventasis vaizduojamas natūraliau nei baroko mene, kaip paprastas prie altoriaus besimeldžiantis žmogus. Atversta didžiulė Šv. Rašto knyga primena dominikonų mokytumą, bet kartu atkreipia dėmesį į platesnę rašytinio žodžio reikšmę ir galią. Knyga XIX a. žmogui buvo kultūrinio ir religinio identiteto simbolis.

Juozapas Balzukevičius (1866–1915)
Šv. Dominykas, 1898, drobė, aliejus, 173 × 143

Romantizmo amžiaus dailininkams būdingas domėjimasis įvairiais kraštais, nacionaliniais skirtumais, etnografija, kraštovaizdžio ypatumais. Apskritai labai išaugo peizažo reikšmė, nes kraštovaizdis vertintas kaip vienas iš reikšmingiausių konkrečios šalies savitumo elementų, be to, gamtoje matyti dieviškosios kūrybos atspindžiai. XIX a. daugelis Lietuvos dailininkų ilgiau ar trumpiau gyveno už Lietuvos ribų – vyko studijuoti į Rusijos ar Vakarų Europos aukštąsias mokyklas, leisdavosi į keliones ar dėl politinės veiklos buvo priversti patirti emigranto dalią. Šioje salėje eksponuojami įvairių Lietuvos dailininkų tapybos darbai, daugiausia peizažai, sukurti užsienyje. Galima pastebėti, kad emigracijoje sukurta daug grafikos kūrinių, knygų iliustracijų, kurios eksponuojamos kitose salėse.

Ekspozicijos fragmentas

Albertas Žametas (1821–1876)
Italijos peizažas, 1861, drobė, aliejus, 77 × 105,5

Juozapas Marševskis (1827–1883)
Italijos peizažas, 1866, drobė, aliejus, 24,6 × 36,5

Ignacas Ščedrauskas (1815–1870)
Lygumų peizažas, XIX a. 4–5 deš., drobė, aliejus, 41 × 54

Adolfas Čapskis (1819–1883)
Kalnų peizažas, XIX a. 4–5 deš., drobė, aliejus, 75,5 × 61,5

Salės ekspoziciją papildo dvi reikšmingos skulptūros, taip pat susijusios su romantizmo pasaulėjauta. Tai Marko Antokolskio „Mefistofelis“ (žinomiausias šio blogio įsikūnijimo pasirodymas – Johano Volfgango Gėtės tragedijoje „Faustas“, bet vėliau jį galima buvo „sutikti“ ne vieno įvairių tautų romantizmo epochos rašytojo, taip pat ir Adomo Mickevičiaus kūryboje) ir Pijaus Velionskio „Gladiatorius“, kuriame amžininkai įžvelgė paslėptą kvietimą nepasiduoti kovoje.

Markas Antokolskis (1843–1902)
Mefistofelio galva, 1879, bronza, h – 51,5

Pijus Velionskis (1849–1931)
Gladiatorius, XIX a. II p., bronza, marmuras, h – 81

Ekspozicijos fragmentas

Ekspozicijos fragmentas

Paskutinėje parodos dalyje akcentuojama svarbi XIX a. dailės ypatybė – glaudus jos ryšys su literatūra. Šioje salėje iš dalies persipina ir atsikartoja temos, paliestos ankstesnėse parodos dalyse.

Dailininko pašaukimo, dailės reikšmės visuomenės ugdymui tema ironiškai paliesta Romano Švoinickio drobėje „Provincijos menas“, kuriame pašiepiamas provincialus požiūris į dailę, netiesiogiai raginama palaikyti ne banalią, bet aktualias visuomenės problemas atliepiančią, pilietinius idealus įkūnijančią vietinių dailininkų kūrybą.

Ekspozicijos fragmentas

Romanas Švoinickis (1845–1915)
Provincijos menas, 1872, drobė, aliejus, 90 × 78

Žymiausi XIX a. literatai domėjosi daile, jos vaidmeniu visuomenėje. Ypač tuo pasižymėjo rašytojas, publicistas, istorikas ir leidėjas Juozapas Ignacas Kraševskis. Jis artimai bendravo su amžininkais dailininkais, daug dėmesio skyrė meno istorijos tyrimams, meno kūrinių kolekcionavimui ir romantizmo meno teorijos formavimui. Pats jis taip pat buvo neblogas piešėjas, tapytojas ir grafikas. Tą patvirtina eksponuojamas jo tapybos darbas „Rytietiškas portretas“.

Juozapas Ignacas Kraševskis (1812–1887)
Rytietiškas portretas, 1846, drobė, aliejus, 82,5 × 65

Parodoje eksponuojami garsiausių Lietuvos romantizmo epochos autorių (be Mickevičiaus, kuriam buvo skirta atskira salė) litografiniai portretai – J. I. Kraševskio, Vladislovo Sirokomlės, Eustachijaus Tiškevičiaus, taip pat aliejiniai portretai, kuriuose, manoma, įamžinti VU prof. Augustas Becu ir jo žmona, poeto Juliaus Slovackio motina Salomėja. Taip pat eksponuojamos mokslo ir grožinės literatūros iliustracijos – svarbi romantizmo dailės sritis. Dailininkai iliustravo ir mokslinius leidinius (botanikos, istorijos, archeologijos veikalus), kurie taip pat turėjo įtakos romantizmo pasaulėjautos formavimuisi, pavyzdžiui, botanikų dėmesys vietinei florai iš dalies galėjo paskatinti ir dailininkus atidžiau įsižiūrėti į savo krašto gamtą. Vis dėlto, reikšmingiausios buvo grožinės literatūros iliustracijos, kurių nemaža dalis sukurta už Lietuvos ribų.

Ekspozicijos fragmentas

Adolfas Lafosas (apie 1810–1879)
Juozapas Ignacas Kraševskis, 1851, popierius, litografija, 51 × 37,9

Adolfas Lafosas (apie 1810–1879)
Poetas Vladislovas Sirokomlė, XIX a. vid., popierius, litografija, 49 × 39

Adolfas Lafosas (apie 1810–1879)
Eustachijus Tiškevičius, 1856, popierius, litografija, 57 × 40

Ekspozicijos fragmentas

Eustachijus Tiškevičius „Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo trofėjai ir stalo reikmenys, iškovoti Stepono Čarneckio 1656 m.“, Vilnius, 1856

Mykolas Podolinskis (1783–1856)
Čackio šiaudenis, 1822, popierius, vario raižinys, akvarelė, 42,5 × 27,5

Ekspozicijos fragmentas

Mykolas Elvyras Andriolis (1836–1893)
„Tegyvuoja senbernystė!“ („Wiwat kawalerski stan!“), 1875, popierius, akvarelė, pieštukas, 20 × 22

Mykolas Elvyras Andriolis (1836–1893)
Iliustracija „Romeo ir Džiuljetai“, 1855, popierius, akvarelė, guašas, pieštukas, tušas, 36,5 × 29

Ekspozicijos fragmentas

Kitas XIX a. dailės aspektas, kurį norima akcentuoti šioje salėje – litografijų ciklų ir albumų pomėgis. Bene žinomiausias tokio pobūdžio leidinys – Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumas“, kurio atskiros litografijos eksponuojamos ir šioje parodoje. Tačiau didžiausias dėmesys sutelkiamas į kitą, mažiau žinomą, E. Tiškevičiaus sudarytą albumą – „Vilniaus archeologijos muziejus“. Šis ciklas primena Vilniuje veikusią svarbią kultūrinę įstaigą, kaupusią krašto istorijos ir meno paminklus, o taip pat leidžia kalbėti apie plačią, nevienalytę romantizmo epochos „archeologijos“ sampratą, apėmusią labai įvairias meninės kūrybos sritis.

Šarlis Klodas Bašeljė (minimas 1834–1852) pagal Albertą Žametą (1821–1876)
Vilniaus senienų muziejaus salė, 1857–1858, Jonas Kazimieras Vilčinskis „Vilniaus albumas“, I serijos IV sąsiuvinis, popierius, chromolitografija, 55 × 66

Ekspozicijos fragmentas

Ekspozicijos fragmentas