Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“

Parodos „Vilniaus laikas“ pasakojimas prasideda vienu kontraversiškiausių ir daugiausiai dėmesio sulaukusių kūrinių Lietuvos meno lauke – Vlado Urbanavičiaus skulptūros „Krantinės arka“ modeliu. Dar projekto stadijoje ši „Vamzdžiu“ praminta skulptūra tapo vienu ryškiausių visuomenės neabejingumo menui pavyzdžių. Vieniems kelianti neigiamus, kitiems – teigiamus jausmus, visgi skulptūra atkartoja Neries vingį ir tarsi tampa Gedimino bokšto kalno atspindžiu, Urbanavičiaus „Krantinės arka“ tam tikra prasme tampa Vilniaus miesto kraštovaizdžio kopija.

Tiesa, kūrinys ne tik tam, kad vos įžengus į galeriją sukeltų diskusijas, jis veikia ir kaip parašas. Parodos „Vilniaus laikas“ architektas ir yra šios skulptūros autorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vladas Urbanavičius.

Kai 1323 m. sausio 25 d. Vilnius pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiške, miestas jau egzistavo. Taigi pirmoje ekspozicijos salėje kviečiame atsigręžti į simbolinę Vilniaus pradžią – pranašišką kunigaikščio Gedimino sapną apie istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės įkūrimą, ir šio pasakojimo variacijas tiek žodinėje, tiek vaizdinėje kultūroje.

Simbolinė Vilniaus pradžia neatsiejama nuo Gedimino sapno legendos – vienos iš žinomiausių ir, ko gero, svarbiausių lietuviškajai tapatybei istorijų. Pasakojimas apie pranašišką geležinio vilko regėjimą pirmą kartą paminėtas XVI a. Lietuvos metraštyje, o dailėje ankstyviausi Gedimino sapno vaizdiniai atsirado tik XIX a. viduryje, kaip ir kitos su Vilniaus įkūrimu susijusios temos. Šioje salėje galite matyti romantizmo epochos dailininko žvilgsnį į XIV a. vykusias Gedimino pilies statybas, Bronislovo Puco medžio raižinyje ir tai, kas slenkant šimtmečiams liko iš Vilniaus Aukštutinės pilies.

Balys Sruoga „Giesmė apie Gediminą“
Čikaga, 1952
Viktoro Petravičiaus iliustracijos

Gedimino bokštas

Vienintelis iki šių dienų išlikęs pilies kalno vakarinis bokštas tebėra simboline miesto šeimininkų valdžios bei galios demonstravimo vieta. Lietuviška trispalvė čia pirmąsyk suplevėsavo 1919 m. sausio 1-ąją, tačiau ji nebuvo nei pirmoji, nei vienintelė. Didžiojo karo metais Gedimino bokšte buvo iškelta kaizerinės Vokietijos vėliava – juodos, baltos ir raudonos spalvų. Tokią ją žiemiškame peizaže 1917 m. įamžino Eugenijus Kazimirovskis. O tapytojo mėgėjo Česlovo Strebeikos užfiksuotas vaizdas primena dar vieną Lietuvos valstybingumui svarbų momentą – sostinės Vilniaus atgavimą 1939-aisiais. Šis įvykis nuoširdžiai jaudino ir paveikslo autorių, kuris gyvendamas Lenkijai priklausiusiame Vilniuje laikė save lietuviu. Šalia – ir dramatiško kolorito iš Kauno geto pabėgusio žydų kilmės dailininko Samuelio Rozino linoraižinys, kuriame matome Gedimino kalno bokštą su sovietinės Lietuvos vėliava. Sovietinė realybė dailininkui nebuvo palanki, po to kai 1973 m. Rozinas emigravo į Izraelį jo, kaip atskalūno, vardas ir kūryba čia buvo užmiršti.

Ekspozicijos vaizdai

Pirmosios erdvės parodoje skirtos konkrečiam Vilniaus laikui, kurį galima įrodyti daiktais, dokumentais, fotografijomis, žemėlapiais. Pasakojimą pradedame nuo tradicinių laiko įvaizdžių, tokių kaip laikrodis ar ankstyvieji Vilniuje išleisti kalendoriai.

Vilnietiški kalendoriai

Jakobas Gierkė (XVI a. pab.–1666)
Stalinis laikrodis. Vilnius, XVII a.
Vario lydinys, plienas, stiklas, liejimas, raižymas

Ne tik šios parodos, bet ir visos kolekcijos pasididžiavimas, tai unikalus ir itin retas eksponatas – XVII a. Vilniuje gyvenusio ir dirbusio meistro Jakobo Gierkės sukurtas stalo laikrodis. Vokietis J. Gierkė minimas tarp žymiausių LDK laikrodininkų, o jo kūriniai laikomi meistrystės, technikos ir dailės šedevrais. Iki šių dienų išliko keliolika šio meistro sukurtų laikrodžių, vos trys jų žinomi Lietuvoje. Seniau tokius laikrodžius dėl jų formos vadindavo kokliniais arba rupūžiniais, o šonuose esantys stikliukai leisdavo matyti veikiantį laikrodžio mechanizmą. Ko gero, todėl net ir vidaus detalės dekoruotos raižiniais. Aukštą meistrystės lygį įrodo ir tai, jog pasukus šalia gulintį raktelį vis dar galime išgirsti šio laikrodžio skambesį.

XIX a. Vilniuje dirbusių auksakalių sukurti sidabro dirbiniai

Vilniaus istorija

Pirmosios Vilniui skirtos istorinės studijos – 1836 m. pasirodęs Mykolo Balinskio dvitomis „Vilniaus miesto istorija“ ir 1840–1842 m. išleista Juozapo Ignaco Kraševskio keturių tomų knyga „Vilnius nuo įkūrimo iki 1750 metų“ – taip pat atspindi pastangas išmatuoti ir suregistruoti miesto praeitį. O Vilniuje praleisto laiko įspūdžius primena XIX a. pab.–XX a. I p. suvenyrai.

Vilnietiški suvenyrai

Vilniaus pasai

Katalikiškieji miesto simboliai

Studijų Sankt Peterburge metais Juozapo Kamarausko nutapytame paveiksle „Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija“, ko gero, galime įžvelgti aliuzijų į XIX a. pab. paplitusią legendą, kad Dievo Motinos atvaizdui dailininkas suteikė Barboros Radvilaitės bruožų. Tą nuojautą tik patvirtina kūrinio tamsoje spindintys, Barboros ženklu tapę, perlai. Ties pečių linija galime pastebėti dvi emblemas, jose – tiek sostinei, tiek Lietuvai svarbūs simboliai. Tai – Vilniaus globėjas šv. Kristoforas ir Lietuvos globėjas šv. Kazimieras. Kamarauskas ilgėjosi tėvynės, tai atsispindi šiame kūrinyje, kuris daugiau nei tik Aušros Vartų Mergelės Marijos kopija, šis paveikslas tampa Lietuvai svarbių simbolių įkūnijimu.

Sutartis tarp Vilniaus klebono Alberto (Vaitiekaus) Surovskio ir Vilniaus barzdaskučių. Vilnius, 1641 m. sausio 23 d.

1509 m. susikūręs Vilniaus barzdaskučių cechas šv. Jonų bažnyčioje turėjo savo altorių. Cecho nariai privalėjo reguliariai dalyvauti mišiose ir rūpintis altoriaus išlaikymu bei puošyba. Kaip ir kitų amatininkų cechų nariams, barzdaskučiams grėsė baudos už vengimą dalyvauti pamaldose, kišenes tekdavo patuštinti ir nederamai besielgusiems ar pasirodžius mišiose neblaiviems. 1641 m. Jonų bažnyčios klebono Alberto (Vaitiekaus) Surovskio ir Vilniaus kirpėjų-barzdaskučių pasirašytas 12 punktų susitarimas apėmė jų veiklą mieste, darbo etiką, narystę ceche, finansinius bei religinius klausimus.

Cecho nariai be plaukų kirpimo ir barzdų skutimo galėjo rauti dantis, nuleisti kraują, atlikti nesudėtingas operacijas, o prireikus – netgi galūnių amputacijas, bei gydyti žaizdas ir lengvas ligas. Vilniaus universitete tik 1775 m. įkurta pirmoji medicinos katedra – Anatomijos ir chirurgijos, o 1781-aisiais oficialiai atidarytas Medicinos fakultetas. Tad iki tol medicininės barzdaskučių paslaugos buvo įprastas dalykas, nes trūko profesionalių gydytojų.

Ekspozicijos vaizdai

Fotografijomis ir filmuota medžiaga pristatomas dar kitaip dokumentuotas Vilnius. Čia jis tarsi sustingęs laike – nuotraukos, nors ir nestokoja meniškumo, visgi aiškiausiai atskleidžia architektūrinius, netgi politinius pokyčius, miesto modernėjimą.

Parodos vaizdai

Juzefas Čechavičius, laikomas vienu pirmųjų Vilniaus fotografų, anksti užfiksavo ir tai, ko mieste dėl rusifikacijos politikos nebelikę. Be to, prabangus vienetinis jo albumas su Vilniaus vaizdais dar 1887 m. buvo padovanotas popiežiui Leonui XIII.

Juzefas Čechavičius (1818–1888)
Vilniaus vaizdai, XIX a. 7–9 deš.

XIX a. II p. miesto įvaizdį nuotraukomis kūrę broliai Leonas ir Mironas Butkovskiai sudarė ir platino Vilniaus vaizdų rinkinius, o už savo fotografijas buvo apdovanoti ne vienu aukso medaliu.

Leonas ir Mironas Butkovskiai
Vilniaus vaizdai iš fotografijų rinkinių „Collection Vilna“ ir „Boutkovsky Frs Vilna“, 1891–1915

Keliantis į XX a., sunku būtų apsieiti ir be žinomiausio Vilniaus fotografo – Jano Bulhako vaizdų, kuriuose Vilnius dažniausiai tylus, tarsi išvalytas nuo gyventojų, primenantis miestą kaip scenovaizdį. Fotoobjektyvus traukė ne tik ikoniškasis Vilnius, bet ir rečiau aplankomi jo kampeliai, o šis miestas ne vienam fotografui tapo nuolat besikeičiančia mūza.

Janas Bulhakas (1876–1950)
Vilniaus vaizdai, XX a. 2–3 deš.

Vokiečių šeimininkavimo Vilniuje metu J. Bulhakas įgauna naują ir svarbų vaidmenį – miesto fotografo darbą. Taip įgyja ir privilegijas fiksuojant Vilnių – eina fotografuoti komendanto valandomis. Politinė situacija sudėlioja taškus jo kaip žymiausio Vilniaus fotografo kelionėje, o meilė miestui atsiskleidžia ne tik vaizduose, bet ir žodžiuose: „Vilnius meldžiasi grakščiais bažnyčių bokštais, porina mūrų ir paminklų legendą, skamba kiemų ir skersgatvių aidu…“, – rašė Bulhakas.

1919. Ištrauka iš dokumentinio siužeto (pėstininkų žygis į Vilnių) / 1939. Kino kronikos „Mūsų Lietuva Nr. 235“ ištrauka (Vilniaus krašto atgavimas). Režisierius Jurgis Linartas / 1944. Ištrauka iš Antrojo pasaulinio karo tarybinės kronikos / 1949. Kino kronikos „Tarybų Lietuva Nr. 21“ ištrauka. Operatoriai Michailas Poičenka ir Leonas Tautrimas, Lietuvos kino studija /1966. Filmo „Laikas eina per miestą“ ištrauka. Režisierius Almantas Grikevičius, operatorius Zacaharijus Putilovas, Lietuvos kino studija / 1992. Kino kronikos „Lietuvos kronika Nr. 15“ ištrauka. Režisierius ir operatorius Eugenijus Ostašenkovas, Lietuvos kino studija

Originalų saugotojas – Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Nusileidus į žemutinį galerijos aukštą, lankytojus pirmiausia kviečiame akimis paklaidžioti senojo Vilniaus gatvėmis. Naujasis Pasaulis, Popiškės, Užkaminiai, Vyskupiškiai, Karalienė – ką mena šie dar XX a. I pusės miesto planuose matomi vietovardžiai?
Vilniaus gatvių pavadinimų kaita atspindėjo ne tik miesto politinę priklausomybę, bet ir lietuvių tautos valstybingumo siekius. Ketvirtajame dešimtmetyje, stengiantis įlietuvinti prarastąją sostinę, rūpintasi jos gatvėvardžių sulietuvinimu, netgi naujadarų, tokių kaip Sapnininkų gatvė, kūrimu. Ją rasite 1938 m. dailininko Balio Macutkevičius parengtame miesto plane.

Vilniaus plakatai

Apmąstykime dar vieną laiko formą, pasidairykime, kur ir kaip pramogavo įvairiataučio ir daugiakonfesio Vilniaus gyventojai bei svečiai. Apie vilnietišką tradiciją minėti Lietuvos karalaičio šv. Kazimiero šventę, ko gero, žino kiekvienas, tiesa, Kaziuko mugės tema dailėje išpopuliarėjo tik tarpukariu.

Kaziuko mugė Vilniuje

Ne mažiau šurmulingi buvo ir kiti religinius atlaidus lydintys kermošiai bei jomarkai. Tai ir Jurginių turgus Arkikatedros aikštėje, kurio sceną galime matyti Kazimiero Bachmatavičiaus litografijoje, ir Vincento Slendzinskio nutapyta Antakalnyje vykdavusi Petrinių mugė.

Kazimieras Bachmatavičius (1803/8–1837)
Litografijos iš aplanko „Vilniaus prisiminimai“, 1837

Boleslovas Roginskis (1907–1990)
Prekyba žolynais, 1939. Ofortas

Viena įdomiausių, tiesa, jau išnykusių, senojo Vilniaus tradicijų – vadinamieji raganų turgeliai per Jonines. Šalia Šv. Jonų bažnyčios buvo prekiaujama gydomosiomis laukų žolelėmis, jų žiedais ir šaknelėmis. Be vaistažolių, padėjusių žmonėms ir gyvuliams nuo visokiausių ligų, čia buvo galima įsigyti ir vieną paklausiausių prekių – džiovintą žaltį, kuris, kaip tikėta, gelbėjo nuo įvairių negalavimų. Sceną su žolynų turgumi ir žalčiais tarpukariu išraižė vilnietis dailininkas Boleslovas Roginskis, o Stepono Batoro universiteto auklėtinė, vėliau ir dėstytoja, etnografė Maria Znamierowska-Prüfferowa knygoje „Vilnius, miestas arčiausiai širdies“ vaizdingai apibūdino šią tradiciją: „Jau Pilies gatvėje, artėjant prie Šv. Jono bažnyčios, apgaubia saldus, svaiginamas gėlių ir žolelių kvapas. Vos praeini Nukryžiuotojo Kristaus skulptūrą, pajunti, kaip tas kvapas sustiprėja, ir staiga patenki tarp tankiomis eilėmis sustatytų gaivių rugiagėlių, skaisčių ramunėlių, tamsių lubinų, pinavijų, aguonų, jazminų, baltųjų akacijų, svaigių gegužraibių ir įvairiausių lauko gėlių, besistiebiančių kažkur iš šaligatvių, iš pintinių ir ąsočių šalia sėdinčių ir klūpančių moterų. Ant patiestų drobulių guli šviežios vaistažolės, bet daugiausia džiovintų. Čia rasi ramunėlių, šv. Jono žolelių, liepžiedžių ir baltųjų dilgėlių, asiūklių ir gyvatžolių, kaulažolės ir ąžuolo šaknų, sukatžolių ir žvaginių. […]. Be vaistažolių, čia rasi vieną brangiausių vaistų – džiovintą žaltį, padedantį nuo daugelio negalių.“

Leopoldas Pac-Pomarnackis (1907–1992)
Vilniaus zoologijos sodo istorija, Vilnius, 1936

Maždaug toje vietoje, kur dabar yra Franko Zappos paminklas, 1926 m. buvo atidarytas Vilniaus mokomosioms gamtininkų dirbtuvėms priklausantis žvėrinčius su keliolika laukinių gyvūnų. Įsigijus dar žemės ir išplėtus teritoriją jis pervadintas zoologijos sodu. Čia buvo galima pamatyti ūdrą, bebrą, barsuką, lapę ir vilką, voverių, žebenkštį ir šermuonėlį, netgi šunbeždžionę, vardu Moricas. Nemažą dalį zoologijos sodo gyventojų sudarė laukiniai paukščiai – kurapkos, karveliai, pora pelėdų ir erelių, baubliai, gandrai, pilkieji garniai, fazanai, gulbės ir laukinės antys. Sodas, kaip galime matyti fotografijoje ant brošiūros, buvo ypač populiarus tarp moksleivių.

Valteris Buhė (1882–1958)
Vilnius karo metais 1916

Marija Račkauskaitė-Cvirkienė (1912–2004)
Cirkas, 1963. Drobė, aliejus

Ekspozicijos vaizdai

Vilnius neišvengė sunkių laikų. Čia ir maras, miestą kankinęs XVII–XVIII a. ir, pabėgus gydytojams, vilniečiams palikęs tik tikėjimą. Čia ir 1812 m. užklupusi stingdanti žiema, o kartu – merdinti Napoleono armija, kurios vietiniai dėl savo pačių saugumo nepanoro priglausti. Tad Vilnius tapo masine besitraukiančių išbadėjusių karių kapaviete. Čia ir gamtos stichijos – 1931 m. Vilnių užliejęs didysis potvynis, ne vien padėjęs atrasti karališkąją kriptą, bet ir palikęs tūkstančius vilniečių be namų.

Ką jau kalbėti apie karus. Ryškiausią žymę paliko Antrasis pasaulinis ir Holokausto tragedija, išnaikinusi didelę žydų bendruomenės ir kultūros dalį Vilniuje.

Žvelgdami į 1925 m. nutapytą žiemišką Mariano Sloneckio peizažą „Saulės šviesoje“ pirmame plane matome senąsias žydų kapines buvusias Šnipiškėse. Jas sovietinė valdžia visiškai sunaikino po Antrojo pasaulinio karo, vėliau ten pastatyti sporto rūmai. Žvelgiant kiek atidžiau, šis kūrinys įgauna ir tarsi pranašišką prasmę – kairiajame kampe galime pamatyti nutapytą šv. Teresės (kitaip – Žvejų) bažnyčią.  Dar XIX a. 4-ame deš. patvinusi Neris sugriovė dalį bažnyčios, kuri tiesiogiai ribojosi su žydų kapinėmis, o 1844 m. carinė valdžia perėmė bažnyčios griuvėsius ir juos galutinai sunaikino. Taigi, nors Sloneckis matė pirmajame plane esančias senąsias kapines, tačiau antrame plane užfiksavo dar caro valdžios nugriautą, savo paties akimis jau neregėtą, bažnyčią. Tuo tarpu mes, žvelgdami į šį kūrinį, šiandien matome tiek ją, tiek jau nebepamatysimas senąsias žydų kapines, paskendusias saulės šviesoje.

Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto studentų grafika

Karas mene atsiskleidžia ir subtiliais būdais – Stepono Batoro universiteto studentų grafikos darbuose juntamas uždusintas, rafinuotas formas įgavęs nerimas ir abejingumas ateičiai, tarsi į praeitį būtų atsigręžiama kaip buvusią, bet nebepasiekiamą ramybės salą.

Vilnius per langus

Antrojo pasaulinio karo metų Vilnių vaizduojančiuose kūriniuose neretai i miestą žvelgiame pro langus. Kadangi nacių okupacijos laikotarpiu tapyti gatvėse buvo draudžiama, tad dailininkai rinkosi fiksuoti Vilniaus miestovaizdžius iš privačių erdviu – dirbtuvių, darboviečių ar namų. Paveikslą „Senojo Vilniaus motyvas“ 1942 m. Antanas Gudaitis nutapė žvelgdamas pro Vilniaus dailes akademijos, kurioje tuomet dėstė, langą. Pro Rotušės langą žvelgiant Algirdo Petrulio nutapytas Vilniaus senamiesčio vaizdas – sunkiai beatpažįstamas. Per Antrąjį pasaulinį karą sovietų subombarduota dešinioji (rytinė) Vokiečių gatvės pusė buvo paversta griuvėsiais, kuriuos išvalius pokariu gatvė buvo išplatinta ir paversta promenada.

Ekspozicijos vaizdai

1973 m. moderniame gyvenamųjų namų rajone Lazdynuose, šalia sovietmečiu garsaus restorano „Erfurtas“ iškilusi „Vėtrungė“ bene labiausiai išgarsino skulptoriaus Teodoro Kazimiero Valaičio vardą. Tai buvo pirmoji abstrakti ir kinetinė metalo skulptūra Lietuvoje. Kartu – ir puikus ezopinės kalbos mene pavyzdys, nes dažnai „Vėtrungė“ rodė, ir teberodo, vėjo kryptį iš vakarų. Iš tiesų, Lietuvoje vyrauja vakariniai vėjai. Prisiminkime, kad XX a. 8 dešimtmečio pradžioje idejos, muzika, knygos, net vėjas iš Vakarų turėjo daug neigiamų konotacijų. Lazdynų „Vėtrungė“ – žymiausias šiandien viešumoje dar išlikęs Valaičio kūrinys, tiesa, smarkiai apleistas. Ekspozicijoje matote sumažintą šios minimalistinės, grynų geometrinių formų kinetinės kompozicijos modelį, tačiau simbolika išlieka tapati. Be abejo, raiškos laisvę atėmę sovietiniai gniaužtai, privertę dailėje slėpti žinutes, tai – tyliai garsūs pagalbos šauksmai.

Priešingas yra sąlyginis laikas – neegzistuojantis, įsivaizduotas, utopinis, galėjęs būti Vilnius. Tai ir standartizuotos imaginacinės XV–XVI a. sostinės panoramos senosiose kronikose bei atlasuose, ir taip pat vaizduotės, tik jau su didele meile miestui, užvaldytos Juozapo Kamarausko senojo Vilniaus mūrų akvarelės.

Imaginacinės Vilniaus panoramos

1493 m. „Niurnbergo kronikose“ atspausdintas, tikėtina, pirmasis Vilniaus vaizdas. Be abejo, įsižiūrėjus į jį pastebime Vilniui nebūdingus ženklus – pusmėnulį puošiantį baziliką ar upę, supančią miestą-salą. Nejau Vilnius taip ir atrodė XV a.? Vartant Niurnbergo kronikas pastebime, jog tokie miestai kaip Paduja, Nica ar Marselis knygoje iliustruojami tuo pačiu vaizdu. Visgi XV a. dailininkui keliauti po Europos miestus ir juos fiksuoti iš natūros būtų pernelyg sunkus ir ilgas darbas, taigi buvo apsiribojama standartizuotais imaginaciniais miestų panoraminiais atvaizdais.

Kita grupė kūrinių – neįgyvendinti ar sunaikinti projektai. Antano Vivulskio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios eskizas, Gedimino Karaliaus paminklo, skirto Vilniaus įkūrimui, versija ir jau postmodernistiško Vilniaus vizijos Mindaugo Navako simuliacijose. Pastarąsias dar 1986 m. palydėjo skandalas – personalinę parodą, surengtą Architektų sąjungoje, po valandos liepta uždaryti. Akivaizdu – menininko simuliuojamos intervencijos ir tuometinė ideologija nesutapo.

Neįgyvendinti ir sunaikinti projektai

Mindaugas Navakas (g. 1952)
Vilniaus sąsiuvinis (1–2), 1981–1986; 1988–1994
Cinkografijos

Augis Gučas (g. 1940)
Greitojo tramvajaus (premetro) projekto brėžiniai, 1988
Vilniaus regioninis valstybės archyvas

Romantikos nestokoja simultaninės kompozicijos, kuriose Vilnius, nors ir atpažįstamas, bet realiai nepamatomas ir neegzistuojantis. Menininkų akimis žvelgiame į vaizduotę žadinančias Vilniaus simuliacijas ir pamatome alternatyviuosius hipotetinius miestovaizdžius.

Hipotetiniai miestovaizdžiai

Ekspozicijos vaizdai

Paskutine parodos dalis skirta Vilniui – visiems pažįstamam ir savitam. Didžiojoje salėje kviečiame atrasti miesto ypatumus skirtingais metu laikais. Čia ir romantizmo dailininkų pastangos per gamtovaizdį išreikšti asmenines būsenas, ir savąją modernistinio miesto viziją įamžinusių sovietmečio tapytojų darbai. Nesvarbu, ar karo, ar maro, ar svajonių laiku, sezonų kaita išlieka, šis ciklas niekur nedingsta ir tampa ta vienintele duotybe.

Pavasaris

Vasara

Ruduo

Vieną dramatiškiausių šioje parodoje matomų Vilniaus kraštovaizdžių 1932-aisiais nutapė Bronislovas Jamontas, perteikdamas ir susižavėjimą olandų peizažinės tapybos tradicija, ir siekį atskleisti romantizuotą pagoniškosios Lietuvos vaizdinį. Galingų, šimtamečių ąžuolų ir audros debesų apsuptyje matomo miesto spalvingi skersgatviai, paslaptingi kiemai ir senamiesčio architektūra tarpukariu buvo vienais pagrindinių Jamonto kūrybos motyvų. Jo tapytus ar pastele pieštus Vilniaus etiudus palankiai vertino ir parodų kritikai, ir dailės mylėtojai. Šis paveikslas taip pat priklausė vilniečiams, garsiojo žydų kilmės gydytojo ir medicinos mokslų daktaro Cemacho Šabado, tapusio literatūrinio personažo – daktaro Aiskauda prototipu, giminaičiams.

Tarpukario Vilniuje Jamontas praleido savo kūrybingiausius metus – dalyvavo Vilniaus dailininkų draugijos parodose, tęsė studijas Stepono Bartoro universiteto Dailės fakultete, 1931 m. tapo Ferdinando Ruščico asistentu Peizažinės tapybos katedroje, o nuo 1937-ųjų ir jos profesoriumi.

Karo metais Jamontas pasiliko nacių okupuotame mieste, kurio jis nenustojo vaizduoti ir tuomet. Net ir 1945 m. repatrijavęs į Torunę, paveiksluose jis neretai sugrįždavo į Vilnių. Tarp žiemiškų peizažų kviečiame atrasti ir jo nutapytą senojo Vilniaus kiemą. Šį kuklaus formato paveikslą per 1948-ųjų Kalėdas Jamontas padovanojo savo buvusiam studentu Stanislovui Roličiui, paversdamas dovaną mylėto, bet prarasto miesto reminiscencija.

Žiema

Česlovo Znamierovskio 1973 m. nutapytoje žiemiškoje Vilniaus panoramoje siūlome atkreipti dėmesį į  kairiau nuo paveikslo centro, palei tvorą matomą pastatą. Tai buvusio Bernardinų, sovietmečiu pertvarkyto ir paversto Jaunimo sodu, pažiba – šokių paviljonas vadintas „Sarajumi“. Lietuviškai tai reikštų kluoną, daržinę ar pašiūrę. Taip vilniečiai praminė vyresniųjų moksleivių, studentų, universiteto dėstytojų ir kultūrininkų pamėgtą šokių aikštelę, veikusią nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio iki 8-ojo pabaigos. „Sarajuje“ vilniečiai šoko ne tik pagal estrados melodijas, šėliojo ir roko bei rokenrolo ritmu. Legendomis apipintas ir ne kartą sovietinės valdžios kritikuotas medinis paviljonas supleškėjo 1978-ųjų vasarą, neaiškiomis aplinkybėmis ten kilus gaisrui. Jaunatviškus, tiesa, ne visada malonius prisiminimus apie šią Jaunimo sode veikusią pasilinksminimo vietą tebesaugo vyresnioji vilniečių karta. Pikantiškų detalių apie vietines „Sarajaus“ tradicijas negailėjo ir vienas žymiausių lietuvių prozininkų Jurgis Kunčinas, atskleidęs jas 1996 m. sukurtame apsakyme „Rotonda“.

Ekspozicijos vaizdai