Nežinomas autorius „Kristus prie stulpo“

Parodą pradedame nuo vienos reikšmingiausių krikščioniškoje kultūroje temos – Švč. Mergelės Marijos atvaizdų. Dailėje Švč. Mergelės Marijos tema pasižymi ne tik gausumu, bet ir įvairiais ikonografiniais tipais.

Švč. Mergelės Marijos Maloningosios skulptūros – vienos populiariausių liaudies dailėje. Atvaizdas susijęs su Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos siužetu. Abiem atvejais Marija vaizduojama panašiai – basa stovinti ant Žemės rutulio, pamynusį žaltį ir pusmėnulį (arba kurį nors vieną jų), vilkinti baltu tyrumą simbolizuojančiu drabužiu ir įsisupusi į mėlyną (dieviškumo ženklas) apsiaustą. Skiriasi tik rankų padėtis: Nekaltojo Prasidėjimo Marija rankas sudėjusi maldai, o Marija Maloningoji – nuleidusi žemyn, iš jų sklinda malonės spinduliai. Spinduliai ir yra svarbiausias Maloningosios atvaizdo, kurto dievdirbių, akcentas, Marijos teikiamos malonės, prašymų išpildymo simbolis. Jie įvaizdina šio atvaizdo esmę, todėl dažnai dievdirbiai juos pabrėždavo išdroždami ilgus, plačios vėduoklės formos, nudažydavo geltonai ar aukso, sidabro spalvomis, simbolizuojančiomis meilę ir dangišką šviesą.

Juozapas Piaulokas (1860–1945)

Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija, XIX a. pab.–XX a. pr.

Nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjęs keliaujantis dievdirbys Juozapas Piaulokas XIX a. pab.–XX a. pr. sukūrė nemažai įvairių siužetų skulptūrėlių, kurios plito dabartinių Plungės ir Klaipėdos rajonų ruože. Jo drožtos skulptūros turėjo didelę paklausą, todėl jis nestokojo užsakymų tiek padirbti memorialinius paminklus su skulptūromis, tiek atskiras statulėles. J. Piauloko kūriniams būdingas kruopštus ikonografinių atributų, spalvų ir kitų detalių, leidžiančių identifikuoti tam tikrą šventąjį, perteikimas. Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, nors ir netekusi polichromijos, lengvai atpažįstama iš pozos ir vieno pagrindinių Nekaltojo Prasidėjimo ikonografijos atributų – žalčio su obuoliu nasruose, krikščioniškajame mene simbolizuojančio pirmapradę nuodėmę ir šėtoną.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Nežinomas autorius

Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija, XIX a. pab.–XX a. pr.

Pagarba Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelei Marijai, suklestėjusi XVII a. II p., dar labiau išryškėjo XIX a. II p., kai 1854 m. buvo paskelbta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma. Tuo metu ypač intensyviai plito Nekaltojo Prasidėjimo garbinimas maldomis ir giesmėmis Lietuvos bažnyčiose ir namie. Be to, XIX a. pab. labai išpopuliarėjo gegužinės pamaldos, kurių liturgijai naudotas Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės atvaizdas. Paprotys rengti gegužines pamaldas iš bažnyčių paplito ir kaimuose. Ten gegužės mėnesio laikotarpiu namuose buvo įrengiami laikini altorėliai su Nekaltojo Prasidėjimo Marijos atvaizdu – paveikslu ar skulptūra. Tai skatino šios temos atvaizdų paklausą ir tarp dievdirbių. Be to, tuomet šio siužeto kūrinių ėmė gausėti bažnyčiose, provincijoje buvo platinami paveikslėliai su Nekaltai Pradėtosios atvaizdu. Visa tai darė poveikį liaudies skulptūros ikonografijai šia tema ir jos paplitimui. Liaudies skulptūroje Nekaltojo Prasidėjimo Marija vaizduota beveik nenukrypstant nuo bažnytinės ikonografijos, tik kartais meistrai įvairiau puošdavo galvą – žvaigždžių vainiku, spindulių nimbu, kartais vainikuodavo ir karūna.

Nežinomas dievdirbys Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelę Mariją pavaizdavo beveik nenukrypdamas nuo bažnytinės ikonografijos: vilkinti baltu tyrumą simbolizuojančiu drabužiu, apsisiautusi Dangų ir dieviškumą simbolizuojančiu mėlynu apsiaustu, rankas sudėjusi maldai Švč. Mergelė stovi ant Žemės rutulio, pamynusi Mėnulio pjautuvą ir žaltį su obuoliu. Įprastai šio ikonografinio tipo Marija būna vienplaukė, rečiau galvą dengia mėlynas apsiaustas ar balta skraistė, kaip kad pavaizduota šiame kūrinyje.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu

Lietuvos bažnyčiose Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu siužetas – vienas seniausių Marijos atvaizdų, be to, ir dauguma stebuklingųjų, minias maldininkų traukusių paveikslų vaizduoja šį motyvą. Ir nors lietuvių liaudies skulptūroje šis siužetas palyginti negausus, tačiau jis išlieka populiariu modernioje ir šiuolaikinėje dailėje apibendrintai šnekant moters, motinos temomis. Šioje salėje šalia modernios Vytauto Kazimiero Jonyno „Madonos gatvėje“ kviečiame pasigrožėti ir vienais seniausių TARTLE kolekcijos eksponatų – XVI a. nutapytais tiek pat jautriais ir subtiliais dviem Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslais.

Nežinomas autorius

Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, XVI a.

Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdas pasižymi ankstyvojo Renesanso Nyderlandų tapybos bruožais. XV a. II p.–XVI a. I p. čia buvo mėgstami natūralų motinystės grožį atskleidžiantys, kameriški Marijos su Kūdikiu atvaizdai. Būtent tokią temos interpretaciją matome paveiksle: nutapyta trapi, raudonu plačiarankoviu drabužiu apsivilkusi, ilgus auksinius plaukus permatomu šydu pridengusi Marija. Jos žvilgsnis liūdnas, rankos švelniai, kartu pagarbiai globia Sūnų. Vaikelis tvirtai stovi Motinai ant kelių, veideliu glaudžiasi prie jos skruosto. Nuogą jo kūnelį siaučia perregimas audeklas. Tamsiame fone blausiai švyti vos matomi nimbai. Paveikslas yra gana tiksli garsaus Briugės meistro Adriano Isenbrandto kūrinio kopija, atlikta XVI a. I p. dailininko. Maždaug 1520 m. sukurtas A. Isenbrandto paveikslas sulaukė ne vieno pakartojimo dar XVI a., kai kurie jų priskiriami pačiam autoriui. Įdomu tai, kad A. Isenbrandto nutapyto Dievo Motinos atvaizdo kompozicija taip pat galėjo būti neoriginali. Dvidešimtmečiu anksčiau vokiečių tapytojas Hansas Holbeinas, vyresnysis sukūrė lygiai tokį pat paveikslą, dabar esantį Štraubingo Šv. Jokūbo bazilikoje Bavarijoje. Jo kompozicija identiška Briugės meistro kūriniui, figūrų ir drabužių, netgi klosčių piešinys beveik vienodas. Tačiau esama keleto reikšmingų skirtumų: raudonasis Marijos drabužis H. Holbeino paveiksle prabangesnis, be to, vokiečių tapytojas natūralistiškiau perteikė audinių medžiagiškumą ir figūrų anatomiją. H. Holbeino variantas taip pat sulaukė daugybės kopijų XVI a. Minėtų dailininkų gyvenimo laikais pripažintų autorių ir amžininkų darbų kopijavimas, jų kompozicijų fragmentų pakartojimas buvo visuotinai paplitusi kūrybinė praktika, neturėjusi moderniaisiais laikais atsiradusio negatyvaus vertinimo.

Teksto autorė Dalia Vasiliūnienė

Ekspozicijos vaizdai

Jau XV a. Lietuvos bažnyčiose būta Pietos atvaizdų ir palaipsniui jų daugėjo. Įsitvirtinant krikščionybei valstiečių sluoksnyje, jas ėmėsi vaizduoti ir savamoksliai kaimo meistrai. XIX–XX a. I pusės liaudies skulptūroje šis siužetas tarp Švč. Mergelės Marijos temos atvaizdų buvo vienas populiariausių. Nestokoja šio atvaizdo interpretacijų ir profesionalioji dailė.

Pietos kompozicija simbolizuoja Dievo Motinos kančią, taip pat ir apibendrintą motinų skausmą dėl mirusių ar kitaip prarastų vaikų. Liaudies skulptūroje dievdirbiai skausmo ir kančios temą pabrėždavo širdies, į kurią įsmeigti septyni kalavijai, simboliu, todėl paprastai širdis didelė, išdrožta reljefu arba kaip atskira detalė. Išryškinami ir į širdį įsmeigti septyni kalavijai, krikščioniškojoje ikonografijoje simbolizuojantys septynis Marijos skausmus. Dievo Motinos kančia perteikiama ir per figūrų disproporciją – mirusio Jėzaus atvaizdas dažniausiai sumažintų proporcijų, todėl visas žiūrovo dėmesys sutelkiamas į Dievo Motiną. Be to, siekdami pabrėžti jos svarbą kompozicijoje, dievdirbiai Mariją vainikuodavo stambia karališka karūna ir apjuosdavo 12 žvaigždžių vainiku ar spindulių nimbu, o neretai ir visais trimis elementais.

Jurgis Balsevičius

Koplytėlė su Pietos skulptūra, XIX a. pab.

Jurgis Balsevičius, gyvenęs Vainute ir dirbęs XIX a. II p.–XX a. pr., buvo gana produktyvus dievdirbys, kurio darbai plačiai paplito po Žemaitijos regioną. Jų būta ne tik aplink Vainutą ir gretimuose kaimuose, bet ir tolimesniuose Šilutės, Šilalės, Tauragės krašto kaimuose, netgi Plungės, Telšių, Raseinių apylinkėse. Dievdirbys mėgo savo kūriniuose panaudoti skardines detales. Šį Pietos atvaizdą jis paįvairino skardine širdimi su gana stambiais iš skardos iškirptais septyniais kalavijais.

Nedidelių į medžius kabinamų koplytėlių būta visoje Lietuvoje. Jos dažniausiai stačiakampės dėželės formos su dvišlaičiu stogeliu, atviros iš priekio, įstiklintos arba ne. Kai kurios koplytėlės dekoruotos kiaurapjūvėmis ar profiliuotomis lentelėmis, reljefiniais ornamentais, drožinėtomis ar tekintomis miniatiūrinėmis architektūros detalėmis, tapyba. Kartais jų stogelį užbaigia nedideli mediniai ar geležiniai kryželiai. Paprastai tokios mažos, į medžius kabinamos koplytėlės su vieno šventojo skulptūrėle buvo skirtos individualiam pamaldumui išreikšti.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Jonas Danauskas (1854-1937)

Pieta, XIX a. pab.

Jonas Danauskas ilgainiui tapo įgudusiu skulptoriumi, gana tiksliai sekusiu bažnytinius kūrinius, taip pat viena pagrindinių jo veiklos sričių buvo ir altorių projektavimas bei dirbimas. Ankstyvuoju periodu dirbtos skulptūros dar gana artimos liaudiškai plastikai, vėlesni darbai jau priartėja prie profesionalų kurtų pavyzdžių.

Ši Pietos skulptūra priskirtina ankstyvajam J. Danausko kūrybos periodui – ji masyvi, frontali, draperijų raukšlės suskaidytos išilginiais vertikaliai krintančiais rėžiais. Nors skulptūra gerokai apnykusi, matyt, ilgai stovėjusi atvirame koplytstulpyje, tačiau joje ryškus meistro pamėgtas tipažas: kruopščiai ir detaliai išdrožti liūdni, kartu ir lyriški, ramūs veidai. Be to, J. Danausko drožtos Pietos skiriasi nuo tradicinės liaudies skulptūroje paplitusios Pietos kompozicijos. Jis vaizduoja Mariją, prisiglaudusią šalia ar ant jos kelių pasodintą mirusį Sūnų. Figūrų disproporcija, būdinga daugelio dievdirbių skulptūroms, čia visai neryški.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Bažnytinėje dailėje aptinkamas išplėstinis Pietos variantas (siužetas ikonografijoje vadinamas Apraudojimu, Kristaus apraudojimu) – vaizduojama prie kryžiaus sėdinti ir ant kelių nukankintą Jėzų laikanti Marija, šalia įkomponuoti šventieji evangelistas Jonas ir Marija Magdalietė, keletas kitų šventųjų vyrų ir moterų arba tik kuri viena ar dvi figūros. Vienas toks paveikslas eksponuojamas ir parodoje.

Pietos kompozicija išreiškiamas skausmas išlieka aktualus ir moderniajame mene. Pavyzdžiui, Vytauto Kazimiero Jonyno kompozicijoje industrinio miesto fone vaizduojama nuėmimo nuo kryžiaus scena liudija temos aktualumą ir to laiko žmogui. Tuo tarpu Kazė Zimblytė sukuria abstrahuotų ir kone naivių šios scenos versijų. Skulptorius Stanislovas Kuzma Lietuvos laisvės gynėjų memorialui Vilniaus Antakalnio kapinėse pasirinko gedinčios Dievo Motinos įvaizdį, artimą įvairių kartų žmonėms, artimųjų netekusiems karuose ar sukilimuose ginant kraštą nuo okupantų. Parodoje matome 1992 m. iš medžio sukurtą vieną pirmųjų šio paminklo eskizų.

Stanislovas Kuzma (1947 – 2012)

Pieta, 1992

Lietuvos laisvės gynėjų memorialui Vilniaus Antakalnio kapinėse sukurti Stanislovas Kuzma, kaip pats prisiminė, nedvejodamas pasirinko klasikinę Pietos kompoziciją. Gedinčios Dievo Motinos įvaizdis „kruvinų įvykių“ fone menininkui pasirodė priimtiniausias. 1992 m. iš medžio išdrožta nedidelė skulptūra – tai vienas pirmųjų paminklo idėjos variantų. Plastikoje vyrauja gryna, tiksliai ir subtiliai modeliuota forma, palyginti nedaug realistinių elementų. Pietos temos pasirinkimas memorialiniam paminklui krikščioniškajame pasaulyje turi gilias tradicijas: bene garsiausia tokia skulptūra – Mikelandželo Pieta – 1498 m. taip pat buvo užsakyta prancūzų kardinolo Žano Bilhereso antkapiui Šv. Petro bazilikoje Romoje. Panašu, kad žymusis kūrinys turėjo įtakos S. Kuzmos kuriamo paminklo kompozicijos paieškoms ir galutiniam plastiniam sprendimui.

Teksto autorė Dalia Vasiliūnienė

Ekspozicijos vaizdai

Daugelis savo namuose turi paveikslėlį, knygelę, nuotrauką ar suvenyrą su Jėzaus atvaizdu, o dairantis po įvairių kartų menininkų studijas galima pamatyti ir ne po vieną. Didžiojoje salėje pristatome svarbiausią krikščioniškojo meno temą – Jėzaus Kristaus atvaizdus. Parodoje eksponuojami tradicinėje liaudies dailėje populiariausi Nukryžiuotojo, Rūpintojėlio, Jėzaus Nazariečio, Jėzaus, nešančio kryžių, siužetai ir jų interpretacijos profesionaliajame mene. Tiesa, pastebima, kad šiuolaikinių menininkų kūriniai, vaizduojantys Jėzų, retai atranda vietą privačiose kolekcijose.

Nukryžiuotasis

Visų rūšių kryždirbystės paminkluose – ar tai buvo kryžius, stogastulpis, koplytstulpis, ar ant žemės stovinti koplytėlė – buvo didesnė ar mažesnė Nukryžiuotojo skulptūra. Kiekvieno tikinčiojo namuose buvo vienas ar net keli pakabinamieji arba pastatomieji kryžiai su Nukryžiuotojo skulptūra. Tokie kryžiai, vadinti Dievo mūka arba namų kryžiumi, buvo svarbus šeimos apeigų (gimtuvių, krikštynų, vestuvių, laidotuvių) ir religinių švenčių atributas. Jie buvo itin gerbiami ir perduodami iš kartos į kartą, todėl nemažai pasiekė mūsų dienas. Ekspozicijoje – įvairūs namų kryžiai: nuo pagražintų drožyba, skardinėmis detalėmis, išraiškingesne polichromija iki gana paprastų, be ypatingesnių papuošimų. Didesni ir puošnesni kryžiai su Nukryžiuotojo skulptūra dažniau kabėdavo bažnyčiose arba buvo nešami per procesijas.

Eksponuojami ir pastatomieji kryželiai su išplėstine Nukryžiavimo kompozicija – šalia kryžiaus beveik visuomet stovi Jėzaus motina Marija (Švč. Mergelė Marija Skausmingoji) ir šv. evangelistas Jonas. Kryžiaus papėdėje klūpo šv. Marija Magdalietė, verkianti, apkabinusi kryžiaus stiebą arba Jėzaus kojas. Kaip ir profesionaliojoje dailėje, liaudies skulptūroje kompozicija turi keletą variantų: kartais prie kryžiaus stovi tik Marija ir Jonas arba klūpo tik Marija Magdalietė. Rečiau kryžiaus papėdėje pavaizduotas Atpirkimo aukos simbolis avinėlis.

Juozapas Paulauskas (1860-1945)

Pastatomasis kryžius su Nukryžiuotojo, Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios, šv. evangelisto Jono, šv. Marijos Magdalietės, dviejų angelų ir Adomo skulptūromis, XX a. I p.

Nedideli pastatomieji kryželiai su Nukryžiuotojo skulptūrėle, taip pat vadinti „namų kryžiais“, dažnai laikyti ant krikštasuolėje kabėjusios lentynėlės. Tai buvo nedideli gana nesudėtingos kompozicijos ir polichromijos dirbiniai, daugiausia vienspalviai, jų pagrindas paprastų formų – stačiakampė ar keturkampė lentelė, trinkelė. Puošnesnių dirbinių cokolis išdrožinėtas geometriniais motyvais.

Dievdirbys iš Grūšlaukės (Kretingos aps.) Juozapas Paulauskas sukūrė keletą sudėtingesnės kompozicijos pastatomųjų kryželių. Kryželio postamentas yra kalno-uolos (aliuzija į Golgotos kalną) pavidalo, papėdėje esančioje įduboje paguldyta mirusio Adomo skulptūrėlė. Abipus kryžiaus stovi Marija Sopulingoji ir šv. evangelistas Jonas, prie kryžiaus suklupusi šv. Marija Magdalietė, kiek žemiau – dviejų angeliukų skulptūrėlės. Būdingas šio dievdirbio pastatomųjų kryželių bruožas – tarp angeliukų figūrėlių įkomponuotas nedidelis indelis, skirtas švęstam vandeniui.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Jėzus Nazarietis

Jėzaus Nazariečio atvaizdo populiarumas ir plitimas Lietuvoje siejamas su ėmusia stebuklais garsėti statula, 1700 m. iš Romos atsiųsta į Trinitorių bažnyčią Antakalnyje Vilniuje (vėliau perkelta į Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią). XVIII a. 2-ojoje pusėje šios skulptūros kopijos pradėtos daryti Lietuvos bažnyčių altoriams, o tuo metu ėmę plisti raižiniai su statulos atvaizdu tapo pavyzdžiais provincijos dailininkams ir dievdirbiams – tokiu būdu jos pateko ir išpopuliarėjo kaimo aplinkoje. Monumentaliose Jėzaus Nazariečio skulptūrose dievdirbiai taupiomis, bet įtaigiomis priemonėmis perteikė apibendrintą kenčiančio ir išjuokto, bet savo kančia pasirengusio atpirkti žmonijos nuodėmes Išganytojo įvaizdį.

Vienintelis modernus Jėzaus Nazariečio atvaizdas šioje grupėje yra grafikės Albinos Makūnaitės estampas „Ecce Homo“, sukurtas valstybės atkūrimo priešaušryje 1989-aisiais. Kompozicijos centre dominuojanti monumentali Jėzaus Nazariečio figūra, abipus išdėlioti Lietuvos istoriją įvaizdinantys fragmentai ir Vilniaus vaizdai perteikia universalią Išganytojo kančios temą ir asmeninį išgyvenimą dėl valstybės ir tautos likimo, patirto skausmo ir kovos už laisvę baigties.

Nežinomas autorius

Jėzus Nazarietis, XIX a. vid.

Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje turi konkretų prototipą – tai Jėzaus Nazariečio statula, 1700 m. popiežiaus Inocento XII Romoje palaiminta ir atsiųsta į Vilniaus trinitorių bažnyčią Antakalnyje (vėliau perkelta į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią) bei ėmusi garsėti stebuklais. Šios skulptūros kopijų, tapusių pavyzdžiais dievdirbiams, atsirado daugelyje Lietuvos bažnyčių. Tačiau ilgainiui liaudiškos statulėlės buvo kuriamos pagal tradiciškai susiklosčiusią šio siužeto vaizduoseną, o ne pagal konkretų pavyzdį. Nežinomo dievdirbio sukurta skulptūra Jėzų vaizduoja vilkintį ilgu drabužiu, rankas sukryžiavusį ant krūtinės. Jėzui per kaklą permesta virvė, surišanti ir riešus, išdrožta iškiliu reljefu, ypač dekoratyviai išdrožtos virvės kilpos. Ant krūtinės kabančią vienuolių trinitorių nešiotą sakramentaliją, vadinamą škaplieriumi, meistras pavaizdavo kaip keturkampę lentelę su nutapytu kryželiu.

Jėzaus Nazariečio atvaizdai liudija kaimo kultūroje gyvavusį įsitikinimą, kad tiek kančių ir patyčių patyręs Kristus atjaus ir pasigailės kenčiančių žmonių, todėl jo skulptūros buvo labai mėgstamos visoje Lietuvoje.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Rūpintojėlis

Rūpintojėlio statulėlės dažniausiai būdavo įkeliamos į mažas koplytėles medžiuose pakelėse, miškuose, sodybose. Skulptūrėlė koplytėlėje dažniausiai rymodavo viena, be kitų šventųjų draugijos, nes tradicinėje kultūroje Rūpintojėlis buvo siejamas su individualiu, intymiu santykiu su Dievu, asmenine malda. Sėdinčio ir ranka galvą parėmusio Rūpintojėlio poza, krikščioniškoje ikonografijoje išreiškianti skausmą ir meditaciją, lėmė kenčiančio ir liūdinčio Išganytojo sampratą. Rūpintojėlio skulptūrėles prie savo sodybų žemaičiai vadino „Aprūpintoju“, „Dievo rūpestėliu“, nes tikėjo, kad Dievas rūpinasi jų šeima, namais, ūkiu.

Nežinomas autorius

Rūpintojėlis, XIX a. pab.–XX a. pr.

Nežinomas dievdirbys vieną populiariausių liaudies skulptūroje Jėzaus atvaizdų – Rūpintojėlį – pavaizdavo tradiciškai: sėdintį ant paaukštinimo, dešine ranka parėmusį galvą, kairę ranką padėjusį ant kairės kojos kelio, vainikuotą erškėčių vainiku, apsisiautusį tamsiai raudonu apsiaustu. Iš kairės plaštakos padėties (pirštai sugniaužti taip, tarsi kažką laikytų) galima numanyti Jėzų kairėje rankoje laikiusį nendrę (patyčių ir kančios simbolį) – gana retą atributą liaudiškose Rūpintojėlio skulptūrose.

Rūpintojėlio poza ir gestas – ranka paremta galva – krikščioniškoje ikonografijoje reiškia skausmą ir meditaciją. Ši samprata ryški ir liaudiškoje pamaldumo tradicijoje – Rūpintojėlis kaimo žmonių suvoktas kaip kenčiantis, liūdesio apimtas Išganytojas. Šiame atvaizde kančią išreiškia ne tik poza, bet ir kančią pabrėžiantis erškėčių vainikas bei kraujo žymės. Kita vertus, Žemaitijoje ši Jėzaus skulptūrėlė, įkelta į mažas koplytėles, kabojusias sodybose augusiuose medžiuose, dažnai buvo pavadinama „Rūpintoju“, „Aprūpintoju“, rodančiu, kad kaimo žmonės tikėjo jį rūpinantis jų šeima ir namais.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Adomas Galdikas (1893-1969)

Malda, XX a. 3 deš.

XIX a. pab.–XX a. pr. atsirado nauja atvaizdo interpretacija, susijusi su nacionalinio išsivadavimo judėjimo paskatintomis lietuvių tautinio savitumo ir tapatumo simbolių paieškomis. Susirūpinusio, liūdinčio Kristaus atvaizdas lietuvių inteligentų pastangomis buvo susietas su lietuvių tautos patiriamais vargais, ir jau tuo metu Rūpintojėlis imtas laikyti simboliu, atitinkančiu tautos dvasią. Šiuo simboliu Lietuva prisistatė 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje: ten eksponuota pagal skulptoriaus Juozo Mikėno projektą iš ąžuolo iškalta milžiniška skulptūra „Rūpintojėlis“, įvaizdinanti sunkią lietuvių tautos būtį istorijoje. Nepriklausomos Lietuvos laikais ir iki pat sovietų okupacijos Rūpintojėlis laikytas tautos charakterio, likimo ir istorijos simboliu. Ši samprata plėtota išeivijos dailininkų. Jų kūriniuose vyravo ne religinė Rūpintojėlio traktuotė, o simbolinis kenčiančios Lietuvos įvaizdis ir rūpinimosi išlaikyti lietuvybę įprasminimas. Sovietmečiu ir atgimimo laikotarpiu kūrę dailininkai Rūpintojėlį traktavo kaip paguodos, nepaklusnumo režimui ir vilties vaizdinį.

Jėzus nešantis kryžių

Jėzaus, nešančio kryžių, scena liaudies tapyboje dažniausiai įeina į Kryžiaus kelio ciklą vaizduojančias stotis ir įvaizdina paskutinį nuplakto, išjuokto, patyčioms erškėčiais vainikuoto Jėzaus nueitą kelią iš Piloto rūmų kiemo į nukryžiavimo vietą ant Golgotos kalvos. Tapyboje ir grafikoje į šį siužetą įvedami ir kiti asmenys, kaip antai, Jėzui kryžių padėjęs nešti Simonas Kirėnietis, Kristui veidą drobule nušluosčiusi šv. Veronika, bet liaudies skulptūrai būdinga vieniša Jėzaus figūra. Tradicinėje kultūroje siužetas buvo suprantamas panašiai kaip Jėzaus Nazariečio – nuo kryžiaus (vargo) naštos sulinkęs Išganytojas, per savo kančią pasiaukojęs išgelbėti žmoniją, atjaus ir vargstančius žmones. Šio siužeto skulptūros dažnai būdavo įkeliamos į mūrines koplytėles, todėl kai kurios siekia metrą ir daugiau.

Eugenijus Varkulevičius (g. 1956)

Šv. Veronika (Jėzus neša kryžių), 1983

Paveikslą Šv. Veronika Eugenijus Varkulevičius nutapė gyvendamas Žemaitijoje, įkvėptas Beržore regėtų senųjų Kryžiaus kelio paveikslų (stacijų). Nežinomų Žemaitijos menininkų XIX a. sukurtos stacijos kadaise kabojo medinėse Beržoro kalvarijos Kryžiaus kelio koplyčiose. Sovietų valdžios įsakymu 1962 m. Beržoro kalvarija buvo sunaikinta, tačiau parapijiečiai paveikslus paslėpė ir išsaugojo. Susižavėjęs liaudiškos tapybos emocine įtaiga, ekspresyviu piešiniu, kontrastingu sodrių spalvų koloritu, dailininkas sukūrė savitą, modernią, ekspresionistinę Kristaus kančios epizodų versiją.

Teksto autorė Dalia Vasiliūnienė

Ekspozicijos vaizdai

Žvelgiant į liaudiškas šventųjų skulptūrėles ir jomis grožintis, ne vienam lankytojui kyla klausimų ir apie jas kūrusius meistrus. Kas jie buvo, kaip dirbo, kaip gyveno?

Dievdirbiai, dievadarbiai, dievmeistriai, dievadrožiai – taip kaimo žmonės vadino savamokslius skulptorius, drožiančius šventųjų statulėles. Dažnas dievdirbys dar užsiimdavo ir kryždirbyste – dirbdavo ir mažosios architektūros paminklą (kryžių, koplytstulpį, stogastulpį ar koplytėlę), į kurį buvo įkeliamos skulptūros. Dauguma šių skulptorių buvo neturtingi bežemiai ar mažažemiai valstiečiai arba miestelių gyventojai ir dievdirbystė jiems buvo pragyvenimo šaltinis ar nemažas priedas prie uždarbio iš žemės. Dalis jų netgi neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, keliaudavo nuo vieno užsakovo pas kitą. Dauguma darbuodavosi labai paprastais įrankiais – kirviu, skaptu, obliumi, peiliu.

Daugelio dievdirbių kelias į dievdirbystę prasidėjo dar vaikystėje. Piemenaudami jie iš molio lipdydavo figūrėles, drožinėdavo žaisliukus ir kitus smulkius dirbinius. Paaugę imdavosi mokytis staliais ar dailidėmis, padėdami tuo pačiu amatu užsiimančiam seneliui, tėvui ar kitam giminaičiui. Turintiems polinkį į meninius dirbinius, skulptūrų drožybą ilgainiui dievdirbystė tapdavo pagrindiniu amatu. Kai kurie buvo įvaldę ir kalvystę, kai kurie mokėjo tapyti – nutapydavo paveikslų, stacijų vietinėms parapijų bažnyčioms. Skulptūrėles parduodavo tiesiai iš namų arba veždavo į turgų, kartais duodavo keliaujantiems prekybininkams parduoti per atlaidus kituose miesteliuose. Vieni buvo garsūs savo srities meistrai, kiti – mažiau žinomi, vienų kūriniai sulaukdavo daug pirkėjų, užsakovų, kitų – vos vieno kito, vienų darbai žavi primityvia plastika, kitų stebina amato įvaldymu, prilygstančiu kone profesionalo rankai.

Šiais kūrybingais kaimo meistrais žavėjosi ir medžiagą apie juos rinko, jų pačių pasakojimus užrašė dailininkai Kazys Šimonis, Vytautas Bičiūnas, Adomas Varnas, kraštotyrininkas Balys Buračas, meno istorikas Paulius Galaunė. Jų dėka turime spaudoje paskelbtą ir rankraščiuose išlikusią ne vieno dievdirbio, gyvenusio XIX a. pab.–XX a. I pusėje, biografiją, nuotraukų.

Ekspozicijos vaizdai

Šv. Jurgis – legendinis krikščionių karžygys, kankinys, populiarus visoje Europoje. Legendose pasakojama, kad jis gimė Kapadokijos aristokratų krikščionių šeimoje, tarnavo romėnų kariuomenėje ir pelnė aukštą karinį tribūno rangą. 303 m. buvo nužudytas už tai, kad skelbė krikščionybę. Šventasis yra daugelio šalių ir miestų, riterių, kareivių ir ginklininkų globėjas, taip pat – antrasis (po šv. Kazimiero) Lietuvos globėjas.

Dailėje paplitusi šv. Jurgio, kovojančio su slibinu, scena įvaizdina legendą, kaip, keliaudamas per Libiją, Jurgis sužino apie Silenės miestą kankinantį slibiną, reikalaujantį duoti jam suėsti miestelėnų dukras ir sūnus. Galiausiai, prie slibino olos atvedus karaliaus dukrą, ant balto žirgo pasirodo Jurgis ir slibiną užmuša.

Juozapas Stankus (1840 – 1922)

Šv. Jurgis, XIX a. pab.

Šv. Jurgis buvo vienas populiariausių šventųjų globėjų Lietuvoje, jo atvaizdų gausu lietuvių liaudies skulptūroje. Dailėje jo ikonografija paremta legenda, kad, keliaudamas per Libiją, Jurgis sužinojo apie slibiną, reikalaujantį Silenės miestiečių duoti jam suėsti savo dukras ir sūnus. Kai slibinui buvo atvesta karaliaus duktė, ant balto žirgo atjojęs Jurgis slibiną užmušė. Tokia vaizduosena paplitusi ir liaudies dailėje. Šioje skulptūrinėje kompozicijoje dievdirbys Juozapas Stankus išdrožė šv. Jurgį kaip romėnų karį, raitą ant šyvo žirgo ir smeigiantį ietį slibinui į nasrus. Šalia ant aukšto postamento pastatyta besimeldžiančios karalaitės skulptūrėlė.

Slibino nugalėtojo mitas žinomas daugelyje Europos ir Azijos šalių ir reiškia bendrą gėrio pergalės prieš blogį principą. Krikščionybėje jis tapo pergalės prieš pagonybę simboliu. Tačiau daugelis Europos tautų, taip pat ir lietuviai, šventojo dieną – Jurgines (balandžio 23-iąją) šventė kaip pavasarinio gamtos atgimimo šventę, gyvulininkystės kalendoriaus sezoninę ribą, todėl šv. Jurgis imtas laikyti gyvulių, ypač arklių, taip pat ir globėju. Lietuvoje jis laikytas ir pasėlių globėju – per Jurgines, siekiant nulemti gerą javų derlių, buvo apvaikštomi laukai.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Šioje salėje eksponuojamos šv. Jurgio kompozicijos – vienos išraiškingiausių ir dinamiškiausių liaudies skulptūroje, išsiskiriančios judesio (žirgo šuolis, slibino išsirangymas, raitelio mostas ietimi) ir statikos (karalaitė) jungtimi bei darna. Liaudies skulptūroje vyrauja raito šv. Jurgio kompozicijos, o bažnytinėje dailėje ir liaudies tapyboje pasitaiko ir stovinčio šventojo atvaizdų. Laiko tėkmėje skulptūros, keisdamos savo autentišką vietą (iš koplytėlių – į privačius namus, iš namų – į muziejinius rinkinius), nukentėdavo, netekdavo detalių ar kompozicijos sudedamųjų dalių, šiuo atveju – dažnai pradingdavo nedidukės karalaitės figūrėlės, todėl parodoje jų vos viena kita.

Leopoldas Surgailis (1928 – 2016)

Šv. Jurgis, XX a. 8 deš.

Tapytojo Leopoldo Surgailio įkvėpimo sėmimasis iš liaudies skulptūros – akivaizdus ir netgi tiesioginis. Galbūt vienu įdomiausiu atveju galima laikyti kūrinius iš ciklo „Mitologijos“, o šie kūriniai netgi eksponuoti sovietmečiu – 1966 m. Vilniuje vykusioje asmeninėje parodoje, kuri ir išgarsino tapytoją net už Atlanto įsikūrusioje lietuvių bendruomenėje. Parodoje „Vien šventieji“ eksponuojami net du kūriniai iš šio ciklo – „Atgailaujanti Magdalena“ ir „Šv. Jurgis“. Personažas, paskutinio minėto kūrinio atveju, kaip teigia meno istorikė Laima Laučkaitė „provokuoja klausimą: ar agresyvus gėris, kovodamas su blogiu, netampa panašus ar net aršesnis už jį?“

Teksto autorė Emilija Vanagaitė

Bažnytinėje dailėje šv. Jurgio atvaizdu pabrėžiama krikščionių tikėjimo pergalės samprata: šventasis karys įveikia slibiną – pagonybės simbolį. Tuo tarpu tradicinėje lietuvių kultūroje šv. Jurgis, nugalintis slibiną, buvo laikomas gyvulių ir pasėlių globėju, ginančiu nuo piktųjų dvasių. Ši samprata tradicinėje kultūroje buvo plačiai įsigalėjusi iki pat XX a. vidurio, o vėlesniais laikais, ypač atgimimo laikotarpiu, kovojančiam su slibinu šv. Jurgiui buvo suteikta pasipriešinimo sovietiniams okupantams prasmė.

Ekspozicijos vaizdai

Šiluvos Dievo Motina

Su Lietuva susijęs stebuklingasis Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, sulaukęs atgarsių ir liaudies skulptūroje. Devocinių paveikslėlių su šiuo atvaizdu buvo leidžiama apsčiai, jais vadovaudamiesi skulptūras drožė ir dievdirbiai. Parodoje eksponuojamas tapybos darbas, vaizduojantis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Šiluvoje 1608 m., taip pat sukurtas pagal devocinį paveikslėlį. Liaudies skulptūroje identifikuoti šį atvaizdą tarp kitų siužeto atmainų padeda Dievo Motinos ir Kūdikio pozos: ji ant kairės rankos laiko Kūdikį, o dešinė plaštaka uždėta ant kairiosios, Kūdikis laimina dešine ranka lotynišku būdu, o kairėje laiko knygą, taip pat ant Dievo Motinos dešiniojo peties vaizduojama žvaigždė.

Nežinomas autorius

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje, XIX a. pab.

Kūrinyje nutapytas vienas garsiausių įvykių Lietuvos Bažnyčios istorijoje – 1608 m. įvykęs Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje. XVI a. Lietuvoje išplitusi Reformacija tuo laiku dar nebuvo užleidusi savo pozicijų katalikybei, tad Šiluvos apsireiškimas turėjo didelę reikšmę konfesijų konkurencijos raidai Žemaičių vyskupijoje. XVII a. užfiksuotame įvykio aprašyme pasakojama, kad piemenėliai, ganydami pievose bandą, ant vieno didelio akmens pamatė Mergelę, laikančią Kūdikį ir verkiančią. Apie regėjimą jie nubėgę papasakojo kalvinų katechetui, o šis – kalvinų kunigui, kuris, nuėjęs į vietą, taip pat pamatė Mergelę ir paklausė, kodėl ji raudanti. Ši atsakiusi, kad jai liūdna, nes šioje vietoje kadaise buvo garbinamas jos Sūnus, o dabar čia „ariama ir sėjama“. Tai tarusi ji pranyko. Kalvinai, kaip klaidatikiai, paniekino regėjimą, laikė tai piktosios dvasios pasireiškimu. Tačiau piemenėlių pasakojimas ėmė plačiai sklisti, tuomet prisiminta ir tai, kad akmens vietoje iš tiesų seniau stovėjusi katalikų bažnyčia. Ilgainiui Šiluvos apsireiškimo vieta ir čia pastatyta nauja katalikų bažnyčia tapo reikšmingiausiu piligriminiu centru Žemaičių vyskupijoje, o didžiajame altoriuje pakabintas Švč. Mergelės Marijos atvaizdas malonėmis išgarsėjo už jos ribų ir Romos Šv. Petro bazilikos kapitulos pritarimu 1786 m. buvo vainikuotas karūnomis. Kolekcijoje esantis paveikslas nutapytas pagal atvaizdo karūnavimo jubiliejaus proga 1886 m. išleistą devocinį paveikslėlį.

Teksto autorė Dalia Vasiliūnienė

Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija

Stebuklingasis Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atvaizdas – vienas garsiausių Lietuvoje. Šio paveikslo kartotės bažnyčiose ėmė plisti jau nuo XIX a. vidurio, o amžiaus pabaigoje atvaizdo kopijų būta kone visose Lietuvos bažnyčiose. Gausiai platinami spaudiniai, ypač Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“ vaizdai, populiarino šį atvaizdą. Kultui išplitus, Aušros Vartų Marijos paveikslo kartočių radosi ir liaudies dailėje. Dievdirbiai stengėsi kuo tiksliau atkartoti originalą, tik primityviomis priemonėmis tai ne visada pavykdavo, todėl vienos liaudiškos skulptūrėlės nutolusios nuo pirmavaizdžio, kitos gana gerai atkartoja stebuklingąjį paveikslą. Tautinio pakilimo metais XIX a. pab.–XX a. I pusėje stebuklingojo Aušros Vartų Marijos paveikslo kartotės, kaip ir šv. Kazimiero atvaizdai, įgavo katalikų tikėjimo bei šalies laisvės reikšmę. Abu šie atvaizdai dažnai buvo gretinami, taip išreiškiant religines ir tautines aspiracijas carinės okupacijos sąlygomis. Lietuvos Respublikos metais XX a. 3–4 deš. paveikslas įgavo prarasto Vilniaus susigrąžinimo idėjos atspalvį. Itin iškalbingas šios idėjos įvaizdinimas – 1937 m. plakatas su dailininko Vaclovo Kosčiuškos kūriniu.

Šiuolaikiniai lietuvių menininkai atkreipia dėmesį į populiarioje kultūroje labiausiai tiražuojamus religinius atvaizdus, pavyzdžiui Aušros Vartų Marijos stebuklingąjį paveikslą. Šį atvaizdą jie kurdami desakralizuoja ir savaip interpretuoja.

Juozapas Stankus (1840 – 1922)

Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, XIX a. pab.

Lietuvių liaudies skulptūroje pasitaiko, nors ir negausiai, stebuklingojo Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslo kartočių. Aušros Vartų Marijos kultas visuotinai paplito paskutiniame XIX a. trečdalyje, nuo tada jos atvaizdo kopijų atsirado daugelyje Lietuvos bažnyčių, atvaizdus ėmėsi drožti ir vienas kitas dievdirbys.

Tauragės apskrities Pazimkalnio kaime gyvenęs dievdirbys Juozapas Stankus Aušros Vartų Marijos skulptūrą išdrožė artimą pirmavaizdžiui: Mariją pavaizdavo frontaliai, galvą kiek palenkusią į dešinę, rankas sukryžiavusią ant krūtinės. Figūra išdrožta iki pusės, kaip pavaizduota ir garsiajame paveiksle. Galvą vainikuoja karūna, ant jos, kaip ir paveiksle, pavaizduota antroji karūna. Tik antrąją karūną prilaikantys angeliukai meistro valia šioje skulptūroje pritvirtinti žemiau. Kadaise jie laikė po žvakę ir, matyt, išreiškė būsimą Dievo Motinos kančios adoraciją. Apsiaustą negiliais rėžiais dievdirbys dekoravo augaliniais motyvais – tai stebuklingojo paveikslo aptaisų imitacija.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Šv. Kazimieras

Lietuvos ir Lenkijos karalaičio, Lietuvos dangiškojo globėjo šv. Kazimiero (1458–1484), kanonizuoto 1602 m., ikonografija formavosi XVII a. – tuomet jis imtas vaizduoti su lelija ir kryžiumi. XVIII a. karalaičio atvaizduose atsirado Kupidono figūra, plakimosi įrankis, po kojomis gulinti karūna ir kitų simbolių. Liaudies skulptūroje išlaikyta XVII a. susiformavusi ikonografinė schema: apsisupęs karališkąja mantija, pamušta šermuonėlio kailiu, ir su karūna ant galvos šv. Kazimieras dažniausiai stovi, rankose laiko krucifiksą ir žydinčią leliją.

XX a. pradžioje šv. Kazimiero kultas pradėjo įgauti savitų bruožų. Tuo metu katalikybę imta suvokti kaip Lietuvos nacionalinio tapatumo dalį, todėl šventojo vardą pradėta sieti su lietuvybe, tautine savimone, jaunimo auklėjimu, ypač buvo pabrėžiama šv. Kazimiero globa atsilaikant prieš pavergėjus. Kartu su XIX–XX a. I pusės kūriniais parodoje eksponuojamas ir darbas, sukurtas XXI a., bet atspindintis dar renesanso metu gimusią praktiką tapytojui save vaizduoti kaip šventąjį – tapytojas Kazimieras Brazdžiūnas autoportretą kuria per Lietuvos šventojo globėjo Kazimiero įvaizdį.

Antonis Oleščinskis

Šv. Kazimieras, XIX a. vid.

Šv. Kazimieras – dangiškasis Lietuvos globėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalaitis. Tai, visgi, istoriškai egzistavęs žmogus. Bendroje mūsų sąmonėje yra susiformavęs itin aiškus ir individualizuotas jo įvaizdis – jaunuolio ilgais banguotais rudais plaukais, apsirengusio šermuonėlių kailiais, neretai galvą pasidabinusio karūna, laikančio rankoje baltą leliją. Žvelgiant į Antonio Oleščinskio XIX a. viduryje sukurta atvaizdą – išties matome ne savą karalaitį. Šis šv. Kazimiero atvaizdas yra kopija jau egzistuojančio kito šventojo – Liudviko, atvaizdo. Faktinis panašumas tarp jų gana tiesioginis – abu jie iš karališkų šeimų kilę šventieji. Karaliaus Saulės – Liudviko XIV karališkųjų rūmų tapytojas Charles‘as Lebrunas dar 17 a. sukūrė tokį  besimeldžiančio šv. Liudviko atvaizdą, kurio kopija vėliau puošė ir Lucko Trinitorių bažnyčią, o prieš mus šiandien, tik jau su šv. Kazimiero vardu, Oleščinskio raižinyje perkelta kartotė, leidžianti tikėti sufalsikuotu mūsų šventojo karalaičio įvaizdžiu.

Teksto autorė Emilija Vanagaitė

Ekspozicijos vaizdai

Šv. Marija Magdalietė, Jėzaus Kristaus sekėja ir pagalbininkė, gana dažnai vaizduojama bažnytinėje dailėje. Viduramžiais susiformavęs atgailaujančios nusidėjėlės įvaizdis dailininkų akiratyje išlieka iki šių laikų. Šventosios atributai – ilgi palaidi vilnijantys plaukai ir kaukolė (atgailautojų simbolis), o slystantys nuo kūno rūbai įvaizdina išsilaisvinimą nuo žemiškųjų geismų. Štai, pavyzdžiui, sovietmečiu Leopoldo Surgailio nutapytą „Atgailaujančią Magdaleną“ atpažįstame būtent iš abstrahuotos kaukolės kampe. Nors tradiciškai įprasta išryškinti atgailautojos grožį, ši Magdalietė kaip tik pavaizduota net kiek groteskiškai, stambiu, žemaičių dievdirbių skulptūras primenančiu smakru.

Nežinomas autorius (Kanutas Ruseckas?)

Šv. Marija Magdalietė, XIX a. vid.

Bažnytiniame mene baroko laikotarpiu šv. Marija Magdalietė vaizduota dažnai. Katalikiškoji reforma aktualizavo šios atgailaujančios nusidėjėlės pavyzdį, kuris labai tiko priminti nuodėmių išpažinimo svarbą ir Atgailos sakramento vertę. Jėzų žemiškajame gyvenime kartu su apaštalais lydėjusi šv. Marija Magdalietė buvo tapoma po kryžiumi Nukryžiavimo scenose, vaizduojama prie Kristaus kapo kaip svarbi prisikėlimo liudininkė, taip pat – kaip vieniša, nuošalioje grotoje atgailos maldose paskendusi atsiskyrėlė.

Šis paveikslas – tai tiksli žymaus Bolonijos dailininko Gvido Renio apie 1633 m. nutapyto kūrinio kopija. Ji atlikta itin kruopščiai, atkuriant net smulkias kompozicijos detales, perteikiant autentiško kūrinio prislopintų spalvų koloritą. Dabar drobės viršus nupjautas – stačiakampio viršuje liko tik pusė virš kryžiaus sklendžiančio angelo figūros, antro angelo – tik fragmentas. Akivaizdu, kad baroko meistro kūrinio kopiją atliko gerai Europos klasikinės dailės principus pažinęs ir puikaus tapytojo sugebėjimų turėjęs dailininkas. Tikėtina, kad tai galėjo būti Kanutas Ruseckas, kuris 10 metų gyveno Italijoje, žavėjosi jos menu, ten būdamas kopijavo italų dailininkų darbus.

Teksto autorė Dalia Vasiliūnienė

Nežinomas autorius

Šv. Marija Magdalietė, XVII a. (?)

Primityvaus darbo statulėlė sukurtos menkus skulptoriaus įgūdžius teturėjusio drožėjo, todėl ypač sunku ją datuoti. Visgi nuo XIX a. liaudiškos kūrybos ją skiria retesnės ikonografijos detalės ir keletas smulkmenų. Nejudri, siaurapetė šv. Marijos Magdalietės figūra kompaktiško silueto, minimaliai modeliuota, stovi prispaudusi prie krūtinės dešinę ranką. Šv. Marijai Magdalietei pasistengta suteikti puošnumo: galima įžvelgti gotikinį figūrą apgulantį suknelės siluetą, o ilgi, ant nugaros krintantys plaukai išrantyti imituojant plaukų tinklelį. Skulptūra veikiausiai priklausė Nukryžiavimo sceną vaizdavusiai skulptūrinei kompozicijai.

Teksto autorė Dalia Vasiliūnienė

Liaudies dailėje, skirtingai nei profesionaliojoje, savarankiškas šv. Marijos Magdalietės atvaizdas aptinkamas itin retai. Bene vienintelis toks pavyzdys eksponuojamas ir šioje parodoje. Tai prie stalelio klūpančios ir besimeldžiančios šv. Marijos Magdalietės skulptūra. Šventosios atvaizdas dažnas liaudiškose skulptūrinėse Nukryžiavimo kompozicijose, eksponuojamose Jėzaus temai skirtoje erdvėje.

Ekspozicijos vaizdai