Leidėjas, archeologas, istorikas Adomas Honoris Kirkoras (1818–1888), išleidęs pirmąjį miesto vadovą „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ lenkų kalba (1856), rašė: „Matome, kaip karštai lietuviai myli savo sostinę ir savo paminklus, taip glaudžiai susijusius su beveik kiekviena lietuvių gimine. Pagrindinis mūsų tikslas buvo apžvelgti vienoje nedidelėje knygelėje visus dėmesio vertus paminklus, paliesti jų istorines aplinkybes […].“ Aštuoniolika pasivaikščiojimų gatvėmis pristato bažnyčias, svarbius pastatus, parkus ir kt.

Adam Honory Kirkor / Adomas Honoris Kirkoras (1818–1888)
Przechadzki po Wilnie i jego okolicach / Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes
Vilnius, 1856

1862 m. pasirodė A. H. Kirkoro vadovas „Vilnius ir geležinkelis iš Vilniaus į Peterburgą, Rygą ir iki sienos Kauno ir Varšuvos kryptimi“. 1860 m. nutiestas geležinkelis „Vilnius–Daugpilis“ atvėrė modernybės – turizmo erą ir keitė pasakojimą apie miestą. Vadovą pradeda geležinkelio informacija, toliau – miesto istorija, statistika, pažintis su priemiesčiais, parapijomis, gatvėmis. Nušviestas miesto valdymas, finansai, pramonė ir prekyba. Pabaigoje pasakojama apie veikiančias ir uždarytas šventoves, kapines, labdaros, švietimo įstaigas, miesto apylinkes. Tai savotiška Vilniaus enciklopedija.

Adam Honory Kirkor / Adomas Honoris Kirkoras (1818–1888)
Przewodnik. Wilno i koleje żelazne z Wilna do Petersburga i Rygi, oraz do granic na Kowno i Warszawę / Vadovas. Vilnius ir geležinkelis iš Vilniaus į Peterburgą, Rygą ir iki sienos Kauno ir Varšuvos kryptimi
Vilnius, 1862

Adam Honory Kirkor / Adomas Honoris Kirkoras (1818–1888)
Przewodnik po Wilnie i jego okolicach z wykazaniem historycznym najbliższych stacyi kolei żelaznych / Vadovas po Vilnių ir jo apylinkes su istorine artimiausių geležinkelio stočių apžvalga
Vilnius, 1889

Ekspozicijos vaizdai

Vertingiausią XIX a. Lietuvos grafikos paminklą – „Vilniaus albumą“ – išleido medikas ir meno mėgėjas Jonas Kazimieras Vilčinskis (1806–1885). Jis užsakydavo Lietuvos dailininkams paveikslus, kuriuos 1842–1858 m. „Vilniaus albumui“ litografavo Paryžiaus meistrai. Litografijose – istorinė tematika, žymių veikėjų portretai, bet pagrindinę vietą užima Vilniaus paminklai.

Ekspozicijos vaizdai

Albumas suformavo svarbiausių miesto religinių ir meninių objektų sąrašą: Aušros vartai, stebuklingasis Mergelės Marijos paveikslas, katedra, rotušė, barokinės bažnyčios (tarp jų – po sukilimo uždarytos Misionierių ir Šv. Rapolo šventovės), priemiesčiai su rezidencijomis ir Vilniaus pasididžiavimas – Senienų muziejus, puoselėtas Vilniaus archeologinės komisijos, kurios nariais buvo ir Jonas Kazimieras Vilčinskis, ir Adomas Honoris Kirkoras.

Jan Kazimierz Wilczyński / Jonas Kazimieras Vilčinskis (1806–1885)
Album de Wilna / Vilniaus albumas
1845–1858

Po 1863 m. sukilimo prasidėjo represijos, uždaryta daug katalikų bažnyčių. Carinė Rusijos valdžia Šiaurės Vakarų krašte (taip vadinta Lietuva) inicijavo „rusiškųjų pradų atkūrimo“ politiką. Vadovai Vilnių pristatė kaip slaviškų šaknų ir istorijos miestą.

Ekspozicijos vaizdas

1865 m. pasirodė „Rusiškas Vilnius“, skirtas šventoms stačiatikių vietoms. Jo autorius – Andrejus Muravjovas (1806–1874), Michailo Muravjovo, 1863 m. sukilimo malšintojo, brolis. Flavianas Dobrianskis (1848–1919), Maskvos stačiatikių dvasinės akademijos auklėtinis, Viešosios bibliotekos ir Archeografijos komisijų narys, parašė vadovą „Senasis ir naujasis Vilnius“ (1883). Čia ryški žvilgsnio hierarchija: po istorinės apybraižos pirmiausia pristatytos stačiatikių cerkvės, paskui – kitų konfesijų šventovės. Atitinkamai aprašytos kapinės, paminklai, lankytinos vietos, mokslo, labdaros įstaigos, draugijos. Panaši struktūra ir orientacija pakartota Aleksandro Vinogradovo „Vadove po Vilnių ir jo apylinkes“ (1904). Tai pirmasis nuotraukomis iliustruotas Vilniaus vadovas.

Андрей Николаевич Муравьев / Andrejus Muravjovas (1806–1874)
Русская Вильна / Rusiškas Vilnius
Vilnius, 1865

Флавиан Николаевич Добрянский / Flavianas Dobrianskis (1848–1919)
Путеводитель по Вильне и ея окрестностям / Vadovas po Vilnių ir jos apylinkes
Vilnius, 1890

Флавиан Николаевич Добрянский / Flavianas Dobrianskis (1848–1919)
Старая и новая Вильна / Senasis ir naujasis Vilnius
Vilnius, 1904

Александр Александрович Виноградов / Aleksandras Vinogradovas (1883–1928)
Путеводитель по городу Вильне и его окресностям / Vadovas po Vilniaus miestą ir jo apylinkes
Vilnius, 1904; 1908

Ekspozicijos vaizdas

„Rusiškųjų pradų atkūrimo“ politiką propagavęs Vilniaus švietimo apygardos globėjas Pompėjus Batiuškovas (1811–1892) užsiėmė archeologija, etnografija, istorija, leido knygas. Svarbiausiam jo albumui „Rusų senovės paminklai Vakarų gubernijose“ piešinius ruošė vietiniai rusų dailininkai, litografijos atspaustos 1865–1886 m. Berlyne. Albumas Vilnių rodė kaip stačiatikių miestą. Jo vaizduose – naujai iškilusios ar iš bažnyčių perstatytos cerkvės, Aukštutinės pilies griuvėsiai, pasak P. Batiuškovo, liudijantys metą, kai Lietuvos valdovai plėtė valdas į slavų žemes, giminiavosi su rusų kunigaikščiais. Cariniai ideologai aukštino šį „lietuvių ir rusų valstybės“ laikotarpį, pasibaigusį 1384 m. Jogailos santuoka su Jadvyga, kai Lietuva nuo rusiškos (stačiatikiškos) orientacijos pasuko lenkiška (katalikiška) kryptimi.

Помпей Николаевич Батюшков / Pompėjus Batiuškovas (1811–1892)
Памятники русской старины северо-западного края / Rusų senovės paminklai Vakarų gubernijose
1874s

Ekspozicijos vaizdas

Po 1905 m. Rusijos imperijos liberalizacijos pasirodė naujų lenkiškų vadovų. 1910 m. vieną jų išleido Vladislovas Zahorskis (1858–1927), medikas, istorikas mėgėjas, Vilniaus mokslo bičiulių draugijos vadovas. Leidinį sudaro informacija atvykėliams (su įvairios trukmės viešnagių patarimais), miesto istorijos apžvalga, pažintis su gatvėmis, svarbesniais pastatais, šventovėmis, kapinėmis, apylinkėmis. Knyga iliustruota Jano Bulhako nuotraukomis, nuo tol užvaldžiusiomis visus vadovus.

Władysław Zahorski / Vladislovas Zahorskis (1858–1927)
Przewodnik po Wilnie / Vadovas po Vilnių
Vilnius, 1910; 1921; 1923; 1927; 1935

1910 m. „Vadovą po Vilnių“ publikavo Vaclovas Gizbertas-Studnickis (1874–1962), žurnalistas, Miesto archyvo vedėjas, politinis endekų veikėjas. Tekstas supažindina su miestu ir jo istorija, pateikia kelionių maršrutus po senamiestį, priemiesčius bei apylinkes. XX a. pradžia – tautinės takoskyros metas visuomenėje, valstietiško (lietuviško) ir bajoriško (lenkiško) identiteto skirtis, įtvirtinusi nacionalizmą. Nuo tada vadovai lenkų kalba Vilnių vaizdavo kaip lenkišką miestą (lietuviškas jis buvęs tik pagonybės laikais, vėliau dominavo lenkų kultūra). Abiejuose vadovuose pridėtas rusiškų ir lenkiškų gatvių pavadinimų sąrašas.

Wacław Gizbert-Studnicki / Vaclovas Gizbertas-Studnickis (1874–1962)
Wilno: przewodnik ilustrowany po mieście i okolicach z planem miasta i dodatkami / Vilnius: iliustruotas vadovas po miestą ir apylinkes su miesto planu ir priedais
Vilnius, 1910

Wacław Gizbert-Studnicki / Vaclovas Gizbertas-Studnickis (1874–1962)
Wilno: przewodnik po mieście i okolicach / Vilnius: vadovas po miestą ir apylinkes
Vilnius, 1919

Wacław Gizbert-Studnicki / Vaclovas Gizbertas-Studnickis (1874–1962)
Wilno: przewodnik / Vilnius: vadovas
Vilnius, 1921

Tuo pačiu metu, kai vadovus išleido Vladislovas Zahorskis ir Vaclovas Gizbertas-Studnickis, Vilnių piešė Mstislavas Dobužinskis (1875–1957). Iš LDK bajorų kilęs ir Vilniuje užaugęs dailininkas studijavo Peterburgo dailės akademijoje. Likęs šiame mieste, įsiliejo į „sidabro amžiaus“ kūrėjų gretas ir draugiją „Meno pasaulis“. M. Dobužinskis, išgarsėjęs kaip senojo miesto poetas ir secesinio piešinio meistras, grįždavo pas tėvus, taigi sukūrė ir Vilniaus vaizdų. Juose – ne ikoniniai paminklai, o jaukūs kampeliai, senoviniai kiemai, Stiklių, Mėsinių gatvės su spalvingomis iškabomis. XX a. pradžioje Šv. Eugenijos bendrija Peterburge publikavo M. Dobužinskio Vilniaus vaizdų seriją atvirukais. Ją dailininkas pildė ir Pirmojo pasaulinio karo metais.

Vilniaus atvirukai su Mstislavo Dobužinskio paveikslų vaizdais
Apie 1913

Ekspozicijos vaizdas

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenės Spaudos skyrius leido propagandinę literatūrą apie okupuoto krašto gyventojus, istoriją ir kultūrą. 1916 m. pseudonimu Paul Monty išėjo „Klajonių valandos Vilniuje“, parašytos Berlyno dailės kritiko, ekspresionizmo teoretiko Pauliaus Fechterio (1880–1958) ir teatro kritiko Monty Jacobso (1875–1945). Bėdekeris, vadindamas miesto planą chaotišku, kvietė klajoti po gatves, išvysti krikščioniškas šventoves, žydų kvartalus, iš senamiesčio nuklysti į priemiesčius, apylinkes. Gyvai parašytas gidas kupinas jausmingų įspūdžių.

Paul Monty
Wanderstunden in Wilna / Klajonių valandos Vilniuje 
Vilnius, 1916

1917 m. pasirodė „Vilnius pamirštas meno miestas“, parengtas Pauliaus Weberio (1868–1930), profesoriaus, Jenos miesto muziejaus direktoriaus. Paskirtas Lietuvos kultūros paminklų konservatoriumi, 1916–1918 m. jis dirbo Vilniuje. Pasitelkdamas miesto istorijos periodizaciją, P. Weberis per paminklus pristatė architektūros stilių raidą nuo gotikos iki klasicizmo. Tai pirmasis profesionalaus dailės istoriko žvilgsnis į Vilnių.

Paul Weber / Paulius Weberis (1868–1930)
Wilna eine vergessene Kunststätte / Vilnius – pamirštas meno miestas
Vilnius, 1917

Pirmojo pasaulinio karo metais su vokiečių kariuomene į Vilnių atvyko ir dailininkų. Miestas jiems tapo netikėtu atradimu ir įkvėpimo šaltiniu. Alfredas Holleris (1888–1954) po studijų Diuseldorfo ir Karlsrūhės dailės akademijose pateko į Vilnių kaip karo dailininkas. Jis užfiksavo vėliau išnykusias miesto vietas ir, neišmanydamas kanoninių vaizdų, rado netikėtų rakursų, mėgo žydų kvartalo kampelius. A. Holleris, kaip ir Paul Monty, žvelgė į senamiestį emocingai, subjektyviai, žavėjosi žiemos stichija mieste. 1917 m. jo piešiniai išleisti atskiru aplanku „Vilnius. 12 spalvotų vaizdų“, atspaustu Magdeburge.

Alfred Holler / Alfredas Holleris (1888–1954)
Wilna. 12 Farbige Bilder / Vilnius. 12 spalvotų vaizdų
1917

Laikraštyje „Wilnaer Zeitung“ dirbo Berlyno taikomosios dailės muziejaus mokyklos auklėtinis Walteris Buhe (1882–1958). Menininką traukė gatvių gyvenimo scenos, tad jis nupiešė šimtus vilniečių kasdieninės buities epizodų. Švelniu humoru nuspalvinti piešiniai išspausdinti kalėdiniuose „Wilnaer Zeitung“ albumuose 1916 ir 1917 m.

Walter Buhe / Walteris Buhe (1882–1958)
Wilna im Kriegsjahr 1916 / Vilnius karo metais 1916

Po Didžiojo karo ir kovų dėl Vilniaus 1922 m. miestas tapo Lenkijos valstybės dalimi. Tarpukario vadovai pasižymi dviem bruožais: juos rengė ne mėgėjai, o profesionalūs meno istorikai, ir Vilnius juose traktuojamas kaip lenkiškas miestas. 1923 m. išspausdintas „Vilnius. Kraštotyros vadovas“, parašytas Julijaus Kloso (1881–1933). Jis studijavo architektūrą Varšuvoje ir Vienoje, nuo 1920 m. dėstė architektūros istoriją Stepono Batoro universitete, užsiėmė cariniais laikais uždarytų bažnyčių, universiteto pastatų restauracija. Vadovą sudaro trys dalys: miesto istorijos apmatai, stilistinė architektūros raida ir topografiškai išdėstytų objektų pristatymas. Architektūrine analize grįstas tekstas persmelktas emociniu santykiu: „Apžiūrinėdami Vilnių, pasiduodami jo legendos grožiui, įsitikiname, kad pažinti Vilnių reiškia jį pamilti amžinai.“

Juljusz Kłos / Julijus Klosas (1881–1933)
Wilno. Przewodnik krajoznawczy / Vilnius. Kraštotyros vadovas
Vilnius, 1923; 1929; 1937

Jurgis Hopenas (1891–1969) Vilniuje apsigyveno 1921 m., Stepono Batoro universitete studijavo dailę, nuo 1931 m. jame dėstė. Išgarsėjo kaip grafikas, įsimylėjęs Vilniaus senamiestį. O kadangi su Julijumi Klosu dalyvavo architektūros paminklų restauracijoje, puikiai juos pažino. 1924–1927 m. sukūrė ofortų ciklą „Senasis Vilnius“, kurio stilistika primena senųjų meistrų darbus. Tiksliai ir jautriai perteiktos Vilniaus barokinės architektūros formos, jų didybė. Pasitelkęs šviesokaitos efektus, audringus barokinius debesis, mizanscenas su figūromis iš praeities, J. Hopenas suteikė miesto vaizdams praėjusių amžių aurą.

Jerzy Hoppen / Jurgis Hopenas (1891–1969)
Stare Wilno / Ofortų ciklas „Senasis Vilnius“
1924–1927

Gražiausią tarpukario vadovą po Vilnių parašė Jeržis Remeris (1888–1979), studijavęs meno istoriją Krokuvos universitete, muziejininkystę ir paminklosaugą Luvro muziejaus kursuose. 1922–1928 m. dirbo Vilniaus vaivadijos paminklų konservatoriumi, dėstė Stepono Batoro universitete, vėliau tapo generaliniu Lenkijos paminklų konservatoriumi. Inspiruotas vilnietiškų įspūdžių, parašė knygą „Vilnius“ – vadovą po meno miestą. Knyga publikuota 1934 m. Poznanėje leidžiamoje serijoje „Lenkijos stebuklai“ ir išsiskyrė šiuolaikišku dizainu. Per architektūros ir meno kūrinius J. Remeris pasakojo apie miesto raidą nuo pagonybės iki savojo meto, parodydamas kultūros kontekstą, ir sukūrė dinamišką Vilniaus meno istorijos naratyvą su pakilimais, skaudžiais nuosmukiais, dramatiškomis peripetijomis.

Jerzy Remer / Jeržis Remeris (1888–1979)
Wilno / Vilnius
Poznanė, 1934

1919 m. balandį lenkų legionieriai išstūmė Vilnių užėmusią Raudonąją armiją ir patys įsitvirtino mieste. Tarp jų buvo Ignacas Pinkas (1888–1935) – legionų dailininkas iš Krokuvos, studijavęs Krokuvoje ir Paryžiuje. 1929 m. jis sukūrė litografijų ciklą „Vilnius“, skirtą pergalės prieš bolševikus dešimtmečiui paminėti. Tad jo senamiestis džiugus, kupinas šviesos ir spalvų. Ciklo įžangos autorius dailės istorikas Marjanas Morelovskis (1884–1963) rašė, kad Vilnius yra „miestas, žadinantis didelius dvasios atsiminimus, pilnas linijų ir architektūros siluetų grožio, amžinai gyvų idėjų ir žygdarbių“.

Ignacy Pinkas / Ignacas Pinkas (1888–1935)
Wilno w avtolitografjach barwnych Ignacego Pinkasa / Ciklas „Vilnius spalvotose Ignaco Pinko autolitografijose“
1929

Ekspozicijos vaizdas

Tarpukariu Vilnius dailininkus iš visos Lenkijos traukė kaip nostalgiško grožio miestas ir tautinės mitologijos židinys. 1925 m. jame apsilankė Vilhelmas Oseckis (1892–1958) – grafikas iš Poznanės, Krokuvos dailės akademijos auklėtinis, studijavęs ir dailės istoriją Jogailaičių universitete. Labiausiai jis vertino istorinę architektūrą, keliavo po Prancūziją, Lenkiją, kurdamas paveldo tematika. Apėjęs vadovų rekomenduojamas Vilniaus vietas, sukūrė estampų rinkinį „Vilnius 1925“. Skirtingiems objektams taikė skirtingas technikas, spalvotą medžio graviūrą, ofortą, akvatintą, perteikdamas vis kitokį charakterį.

Wilhelm Ossecki / Vilhelmas Oseckis (1892–1958)
Wilno 1925 / Ciklas „Vilnius 1925“

Meno istorikas Marjanas Morelovskis (1884–1963) po studijų Krokuvoje, Vienoje ir Paryžiuje dirbo Lenkijos meno vertybių grąžinimo iš Rusijos komisijoje, Vavelio muziejuje Krokuvoje. 1930–1939 m. vadovavo Stepono Batoro universiteto Dailės istorijos katedrai, buvo jos profesorius, tyrinėjo meno istoriją ir skyrė jai kapitalinę studiją „Vadovas po Vilniaus apylinkes 150 km spinduliu (nuo Nemuno iki Dauguvos) su sintetine įžangine Vilniaus meno apybraiža“ (1939). Šį veikalą dailės istorikai vertina ir dabar.

Marian Morelowski / Marjanas Morelovskis (1884–1963)
Przewodnik po okolicach Wilna w promieniu c. 150 km (od Niemna do Dzwiny) ze wstępnym ząrysem sytetycznym dziejow sztuki wilenskiej / Vadovas po Vilniaus apylinkes 150 km spinduliu (nuo Nemuno iki Dauguvos) su sintetine įžangine Vilniaus meno apybraiža
Vilnius, 1939

Tarpukario Vilniuje išaugo jaunųjų dailininkų karta, studijavusi Stepono Batoro universiteto Dailės skyriuje. Romanas Jakimovičius (1899–1964) buvo vienas pirmųjų dailininkų, gavusių šio universiteto diplomą 1931 m. Dar studentaudamas, 1925 m. sukūrė medžio raižinių ciklą „Vilnius“. Kaip ir naujoviškas Jeržio Remerio vadovas, R. Jakimovičiaus grafika pasižymi modernia forma: supaprastinti pavidalai, draminės juodų ir baltų dėmių kolizijos. R. Jakimovičius pirmasis pateikė ekspresionistinę Vilniaus paminklų viziją, vėliau išplėtotą kolegų. Ši vizija ryški ir 1928 m. cikle „Vilniaus bažnyčios“, dedikuotame Vilniaus mylėtojams.

Roman Jakimowicz / Romanas Jakimovičius (1899–1964)
Wilno drzeworyty / Medžio raižinių ciklas „Vilnius“
1925

Roman Jakimowicz / Romanas Jakimovičius (1899–1964)
Medžio raižinių ciklas „Vilniaus bažnyčios“
1928

Tarpukario vadovų po Vilnių istorija atspindi ir svarbiausius miesto įvykius, sutraukusius minias atvykėlių iš Lenkijos – jiems ir leisti trumpi iliustruoti gidai. Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo iškilmių proga 1927 m. pasirodė net trys piligrimams skirti vadovai: Piotro Sankovskio „Vilniaus atminimas. Mano vadovas“, Aleksandro Lentovskio „Vilniaus atminimas“ ir anoniminio autoriaus „Trumpas praktiškas iliustruotas vadovas po Vilnių“. 1935-aisiais, Juzefo Pilsudskio mirties metais, pasirodė gido Edvardo Kulveco „Vilnius per kelias valandas“.

Piotr Sankowski / Piotras Sankovskis
Pamiątka z Wilna. Mój przewodnik / Vilniaus atminimas. Mano vadovas
Vilnius, 1927

Aleksander Łętowski / Aleksandras Lentovskis
Pamiątka z Wilna / Vilniaus atminimas
Vilnius, 1927

Nežinomas autorius
Ilustrowany krótki praktyczny przewodnik po Wilnie / Trumpas praktiškas iliustruotas vadovas po Vilnių
Vilnius, 1927

Edward Kulwieć / Edvardas Kulvecas
Wilno w kilka godzin / Vilnius per kelias valandas
Vilnius, 1935

Edvardas Kulvecas
Trumpas vadovas po Vilnių
Vilnius, 1940

Ypatingu įvykiu 1936 m. tapo J. Pilsudskio širdies ir jo motinos palaikų laidojimo iškilmės Rasų kapinėse, ta proga pasirodė Kazimiero Levkovičiaus „Trumpas vadovas. Vilnius ir jo apylinkės“. Šis leidinys pakartotas 1937 ir 1939 m., pritaikius populiarių metinių renginių – Šiaurės mugių, pristatančių Vilniaus regiono pramonę, amatus ir žemės ūkį, lankytojams.

Kazimierz Lewkowicz / Kazimieras Levkovičius
Krótki przewodnik. Wilno i bliższe okolice / Trumpas vadovas. Vilnius ir jo apylinkės
Vilnius, 1938

Ekspozicijos vaizdas

Populiariausias tarpukario Vilniaus motyvų dailininkas Adomas Mendziblockis (1883–1956) mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, Krokuvos dailės akademijoje, gyveno Kaukaze, 1922 m. grįžo į Vilnių. Miesto peizažai tapo pagrindiniu jo kūrybos žanru. Panoraminiai vaizdai, Stepono Batoro universiteto rūmai, Adomo Mickevičiaus memorialinės vietos buvo artimos vilniečių širdžiai, tad A. Mendziblockis juos kartojo ne sykį. Lengvi, vasariški, nuotaikingi paveikslai pelnė publikos pripažinimą.

Adam Międzybłocki / Adomas Mendziblockis (1883–1956)
Vilniaus vaizdai akvarelėse
XX a. 3–4 deš.

Jidiš žurnalistas, Žydų kraštotyros draugijos (Landkentenish) Vilniaus skyriaus pirmininkas, Vilniaus gidas Zalmenas Šykas (?–1942) sumanė trijų tomų veikalą „Tūkstantis Vilniaus metų“. Vis dėlto spėjo išleisti tik pirmą tomą (1939) – iliustruotą vadovą apie miestą, jo praeitį ir gyventojus, supažindinantį su gatvėmis, pastatais, bažnyčiomis, aikštėmis ir kt. Skirtingai nuo etnocentrinių lenkiškų gidų, Z. Šykas nušvietė ne tik žydiškąjį Vilnių, bet ir daugiataučio miesto įžymybes. Dėmesio centre – Šulhoifas (Didžiosios sinagogos kiemas), dvasinis ir fizinis Lietuvos Jeruzalės centras, autoriaus lyginamas su uždaru štetlu. Aprašyta Didžioji sinagoga, kloizai greta jos ir kitose miesto vietose (jų būta per šimtą), pabrėžiant, kad jų išvaizda nesiskiria nuo paprastų namų. Akiratyje atsirado ir modernus miestas, žydų kultūros, mokslo organizacijos, YIVO, švietimas, medicina, sportas. Z. Šyko pasakojimas apie Vilnių paveiktas lenkiškos literatūros, tekste cituojama poezija jidiš ir lenkų kalba.

זלמן שיק/ Zalmenas Šykas / Zalmen Szyk (?–1942)
/ יאָר ווילנע 1000
Tūkstantis Vilniaus metų
Vilnius, 1939

Ekspozicijos vaizdas

Tikras vilnietis Beras Zalkindas (1879–1944) mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, tobulinosi Paryžiuje, tarpukariu dėstė dailę Vilniaus mokyklose. Apie 1928 m. išleido atvirukų rinkinį „Vilniaus žydų getas“ (leidykla „Kunstvorlag“). Grafiški piešiniai vaizduoja Zalmeno Šyko aprašytą religinį bei kultūrinį židinį – Didžiąją sinagogą ir Šulhoifą, kiemus su kloizais, Strašuno biblioteką, gretimas gatves. Šie kvartalai buvo sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metais.

בר זלקינד / Beras Zalkindas (1879–1944)
Atvirukų rinkinys „Vilniaus žydų getas“
Apie 1928

Kitaip juos pavaizdavo iš Ukrainos kilęs ir vaikystėje į Niujorką persikėlęs Lionelis Reissas (1894–1988). Menininkas kūrė komercinę grafiką, animaciją studijai „Paramount“. Apie 1920 m. keliavo po Europą, Artimuosius Rytus, fiksuodamas žydiškų senamiesčių vaizdus. Aplankęs Vilnių, sukūrė seriją ikoninių vietų vaizdų, vibruojančių energija, spalvingų ir ryškių. Šie kūriniai į parodą atkeliavo iš YIVO instituto Niujorke.

Lionel Reiss / Lionelis Reissas (1894–1987)
Vilniaus vaizdai 
XX a. 3 deš. pr. 
YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke kolekcija

Ekspozicijos vaizdas

Tarpukariu išvysti istorinės sostinės lietuviai negalėjo, taigi su ja supažindino spauda. Miesto 600 metų jubiliejaus proga išleistas albumas „Vilnius 1323–1923“, įvadą parašė „Keturių vėjų“ sąjūdžio vedliai Kazys Binkis ir Petras Tarulis. Lietuviški vadovai pasirodė 4-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Kazys Binkis (1893–1942), Petras Tarulis (1896–1980)
Vilnius 1323–1923
Kaunas, 1923

1937 m. gidą „Vilnius ir jo apylinkės“ išleido Adomas Juškevičius (1905–1999) ir Juozas Maceika (1904–1991). Abu buvo Stepono Batoro universiteto absolventai, J. Maceika dirbo gidu, A. Juškevičius darbavosi Lietuvių mokslo draugijoje. Vadove pateiktos bendros žinios apie miestą, glausta istorija, skyriai supažindina su gatvėmis, žymesniais pastatais, maldos namais, kapinėmis, apylinkėmis. Autoriams rūpėjo parodyti miesto lietuviškumą, išvardytos XX a. pradžios nacionalinio atgimimo vietos. Lenkų valdžia leidinio tiražą konfiskavo, autoriams iškėlė bylą dėl karinių paslapčių (tiltų) paviešinimo.

Ekspozicijos vaizdas

Adomas Juškevičius (1905–1999), Juozas Maceika (1904–1991)
Vilnius ir jo apylinkės
Kaunas, 1940

Kai 1938 m. Lietuva ir Lenkija užmezgė diplomatinius santykius, į Vilnių ėmė vykti ekskursantai, tad žurnalistas Jonas Vytautas Narbutas (1911–1968) 1939 m. Kaune išleido knygelę „Vadovas po Vilnių“. Miesto pristatymas trumpas, pusę teksto užima Mykolo Biržiškos parengtas gatvių sąrašas, kuriame lenkiški pavadinimai pateikti lietuvių kalba.

Jonas Vytautas Narbutas (1911–1968)
Vadovas po Vilnių
Kaunas, 1938

Jonas Vytautas Narbutas (1911–1968)
Vadovas po Vilnių
Kaunas, 1939

Tarpukariu Lietuva gyveno šūkiu „Mes be Vilniaus nenurimsim“, bet kai miestas buvo grąžintas Lietuvai, paaiškėjo, kad lietuviai jo nepažįsta. Spragą užpildė keli autoriai. 1940 m. knygą „Vilniaus meno paminklai“ išleido Jonas Grinius (1902–1980), Kauno, Grenoblio ir Sorbonos universitetų absolventas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas. Jo vadovas – tai pamoka apie Vilniaus architektūros stilius nuo gotikos iki neoklasicizmo, papasakota per paminklus.

Jonas Grinius (1902–1980)
Vilniaus meno paminklai / Vilnius Art Monuments
Kaunas, 1940

1940 m. pasirodė „Vilniaus menas“, parašytas Mikalojaus Vorobjovo (1903–1954), po dailės istorijos studijų Marburgo, Berlyno ir Miuncheno universitetuose dirbusio Kauno knygyne. Jis talentingai nupasakojo Vilniaus stilių istoriją nuo gotikos iki klasicizmo, statišką architektūrą atskleidė kaip formų judėjimą, muziką erdvėje, perteikė jos nuotaikų kaitą. Kartu siekė parodyti miesto lietuviškumą: „Vilniaus panorama kalba mums apie tai, kad čia yra aukštaitiškai lietuviškas miestas: kad tauta, kuri čia gyvena nuo daugelio amžių, gyvai atjaučia gamtos ir architektūros grožį, kad jos genijus – kartu ir „genijus loci“ – yra linkęs į lyrizmą ir romantiką.“

Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)
Vilniaus menas
Kaunas, 1940

Ekspozicijos vaizdas

Tarpukariu lietuvių dailininkams Vilnius buvo nepasiekiamas, tad kūryboje figūravo simboliniai jo ženklai. Į Lietuvai grąžintą sostinę 1940 m. ėmė keltis jauni dailininkai, pakviesti dėstyti Vilniaus dailės institute. Vienas jų – grafikas Jonas Kuzminskis (1906–1985). 1942–1948 m. cikle „Senasis Vilnius“ – karo metų miesto vaizdai, pasižymintys dekoratyvia stilizacija, didingomis panoramomis su bažnyčių bokštais. Sovietmečiu J. Kuzminskis padarė neeilinę karjerą, tapo SSRS liaudies dailininku. Jo kūryba pakito, vaizdai liko tamsūs, smulkesnių formų, ideologizuoti: senamiesčiu žygiuoja ginkluoti kareiviai, universiteto įėjimą puošia vėliavos su Stalino portretu. Vilniaus senamiestis įgavo sovietinį atspalvį.

Jonas Kuzminskis (1906–1985)
Ciklas „Senasis Vilnius“
1942–1948

Mečislovas Bulaka (1907–1994) į Vilnių iš Kauno atvyko 1940 m., po karo trumpai dėstė ir vadovavo Vilniaus dailės institutui. Nors traukė senamiestis, žymiųjų paminklų M. Bulaka nevaizdavo. Grafikas piešė Vilniaus gete iškart po jo likvidavimo 1943 m. rugsėjį: yrantys, kreivi pastatai, išrausta žemė, plytų krūvos nejaukiuose kiemuose, gatvės be žmonių. Pokario metais užfiksavo ir Didžiosios sinagogos griuvėsius. 1958 m. publikuotas M. Bulakos aplankas „Vilniaus senamiestis. 24 sangvino piešiniai“ buvo pritaikytas sovietinei ir antisemitinei ideologijai. Aplanko įžangoje istorikas Juozas Jurginis aiškino, kad piešiniuose pavaizduotos feodalų ir kapitalistų išnaudojamų „darbo žmonių lindynės“, neužsimindamas, kad ten buvo žydų getas.

Mečislovas Bulaka (1907–1994)
Vilnius senamiestis. 24 sangvino piešiniai
1958

Ekspozicijos vaizdas

Sovietams Vilniaus, kaip LDK sostinės, istorija kėlė ideologinį pavojų, tad pokariu vadovai nebuvo leidžiami. Be kelių brošiūrų 6-ajame dešimtmetyje, 1960 m. pasirodė „Vadovas po Vilnių“, parašytas Valstybinio dailės muziejaus darbuotojo Juozo Maceikos ir šio muziejaus direktoriaus Prano Gudyno (1919–1979). Vilniaus praeitis ir dabartis jame nušviesta iš kompartijos pozicijų, daug dėmesio skiriama sovietų veikėjams ir jų veiklos vietoms, socializmo „laimėjimams“. Autoriai vedžioja gatvėmis, rajonais, pristatydami ne tik revoliucines, sovietines vietas, bet ir paveldą, rūmus, bažnyčias, įtrauktas į LTSR architektūros paminklų sąrašą, aptaria jų istorinę, meninę pusę. Ideologinių kompromisų kupinas vadovas – tai chruščiovinio „atlydžio“, liberalizacijos periodo vaisius, plačiau nušviečiantis istoriją ir paveldą. Daugiau tokios apimties vadovų sovietmečiu nepasirodė.

Juozas Maceika (1904–1991), Pranas Gudynas (1919–1979)
Vadovas po Vilnių
Vilnius, 1960

Brežnevinio laikotarpio leidiniai apie Vilnių skurdūs, cenzūruoti, informacija ribota. „Minties“ leidyklos redaktorius Arolfas Medonis (1931–1984) parašė „Turistui apie Vilnių“ (1965) ir brošiūrą „Vilnius“ (1966). Miesto istorija išnyko ir buvo redukuota į išnaudotojų ir išnaudojamųjų kovą, revoliucionierių žygius. Propagandinis tekstas šlovina socializmo permainas ir miesto augimą, sostinės širdimi vadina Lenino prospektą ir jame įsikūrusias įstaigas. Architektūros paminklai aprašyti formaliai, be istorinio konteksto, bažnyčių pavadinimuose šventųjų vardai pateikti be trumpinio šv.

Arolfas Medonis (1931–1984)
Turistui apie Vilnių
Vilnius, 1965

Arolfas Medonis (1931–1984)
Vilnius (vokiečių k.)
Vilnius, 1978

Arolfas Medonis (1931–1984)
Туристу о Вильнюсе / Turistui apie Vilnių
Vilnius, 1965

Ekspozicijos vaizdas

Kaune užaugęs Samuelis Rozinas (1926–2006) 1941 m. pateko į Kauno getą, iš jo ištrūkęs, nusigavo pas partizanus, po karo studijavo grafiką Leningrado tapybos, skulptūros ir architektūros institute. Grįžęs sukūrė ciklą „Vilnius“ (1957), atspindintį Leningrado grafikos tradicijas, realistinį piešinį, meistrišką daugiaspalvės linograviūros techniką. Vilniaus vaizdas niūrus, dramatiškas, ir nežinia, ko šioje interpretacijoje daugiau – baugios pokarinės atmosferos ar Holokausto tragedijos šešėlio, dengiančio miestą. Chrestomatinius objektus – katedrą, Aušros vartus, Šv. Onos bažnyčią, senamiesčio gatves S. Rozinas vaizdavo rudenį ar žiemą, vakare ar naktį, audringo dangaus fone, kurdamas miesto be džiaugsmo įvaizdį.

Samuelis Rozinas / Samuel Rozin (1926–2006)
Linoraižinių ciklas „Vilnius“
1957

Sovietmečiu lietuvių dailininkai sukūrė nemažai optimistinių Lietuvos sostinės vaizdų. Kitaip ją pavaizdavo grafikas Petras Repšys (g. 1940) – Vilniaus dailės instituto absolventas. Ofortų serijoje „Vilnius“, išraižytoje 1978–1993 m., miestas be turistinių įžymybių, apleistas, su yrančiais pastatais, nuo karo likusiomis nugriautomis sienomis. Uždarytos, sandėliais paverstos bažnyčios neprieinamos, aptvertos tvoromis. Laukine augalija apaugęs senamiestis turi entropijos žavesio, bet kartu liudija slegiančią sovietinę tikrovę. O neįskaitomi, veidrodiškai apversti įrašai užkodavo to meto dailininko gyvenimo įvykius ir išgyvenimus.

Petras Repšys (g. 1940)
Ofortų serija „Vilnius“
1978–1993

Ekspozicijos vaizdas