Pirmoji salė skirta pokyčių temai – kas nutiko su Lietuvos dailės gyvenimu po karo represiniu stalinistiniu laikotarpiu. Sovietinė ideologija daug dėmesio skyrė propagandinei dailės funkcijai, o pagrindiniu įrankiu kontroliuojančiu dailininką ir jo kūrybą bei jos sklaidą, tapo Dailininkų sąjunga. Ši institucija buvo atsakinga už kūrybos turinį, tai yra už dailininkų „švietimą“, darbų cenzūrą, parodas, valstybinius užsakymus. Kontroliuota, ką ir kaip galima eksponuoti, kokią vizualinę aplinką turi matyti okupuotos šalies gyventojas.

Ekspozicijos vaizdas

Ekspozicijos vaizdas

Ideologizuotai sovietmečio dailei pirmaisiais pokario dešimtmečiais buvo itin svarbus aiškus, suprantamas vaizdas ir pasakojimas, tad nenuostabu, kad iš dailininkų buvo reikalaujama realistinės stilistikos ir sovietinės santvarkos pasiekimus šlovinančio herojiško pasakojimo. Pageidauta aiškaus socialistinio turinio, kita vertus, matyt, stengtasi dailės nepadaryti visiškai atstumiančios okupuotų valstybių publikai. Palikta šiek tiek autonomiškumo, leidžiant naudoti etninius motyvus. Taigi dailė turėjo būti „socialistinė pagal turinį ir tautinė pagal formą“, o mes – tauta, bet ne savarankiška valstybė.

Dailės parodos katalogas, Vilnius: Lietuvos TSR tarybinių dailininkų sąjunga, 1946

Domicelė Tarabildienė (1912–1985)
Liaudies daina, 1972,  popierius, linoraižinys, 36,5 x 24

Stasys Ušinskas (1905–1974)
Gegužinė, apie 1970, popierius, mišri technika, 45 × 55

Robertas Antinis (1898–1981)
Dūdorius, XX a. 7–8 deš., šamotas, h – 22

Jonas Kuzminskis (1906–1985)
Iliustracija S. Nėries poemai „Eglė žalčių karalienė“, 1945, popierius, medžio raižinys, 16,5 × 14

Robertas Antinis (1898–1981)
Eglė – žalčių karalienė, 1957, gipsas

Juozas Kėdainis (1915–1998)
Iliustracija P. Cvirkos romanui „Frank Kruk“, 1947, popierius, pieštukas, tušas, 25,6 × 18,2

Jonas Kuzminskis (1906–1985)
Iš rytų šalelės saulelė tekėjo…, 1976, popierius, spalvotas medžio raižinys, 38 × 47

Tarpukario dailininkams modernistams po karo teko taikytis prie naujų reikalavimų ne tik kūrinio turiniui, kuriam, matyt, pritarė nedaugelis, bet ir formai. Lietuviškajai dailės mokyklai buvo būdingos modernistinės, o ne realistinės tendencijos, taigi persiorientuoti nebuvo paprasta. Pavyzdžiui, Stasys Ušinskas po karo koncentravosi į pedagoginį darbą ir taikomąją dailę, kuriai nebuvo keliami tokie griežti reikalavimai kaip prestižine sritimi laikomai tapybai. Šiame kontekste įdomus pavyzdys jo „Alegorinio pano darbo tema projektas“. Dailininkas čia tiesiogiai įvykdo oficiozo reikalavimus, naiviai ir, labai tikėtina – ironiškai, pavaizduodamas naująją socialistinę Lietuvą. Kūrinys – „socialistinis pagal turinį ir tautinis pagal formą“, bet akivaizdu, kad sovietinės cenzūros nebūtų praėjęs, tiek dėl nenuoširdumo ar dirbtinumo, tiek dėl per daug modernios, tarpukario dailės tendencijas primenančios stilistikos. Tai ko iš tiesų reikalavo sovietinis oficiozas, kalbant apie kolūkio gyvenimą, galima pamatyti parodoje eksponuojamame Piotro Sergijevičiaus paveiksle „Traktorininkų pietūs“.

Stasys Ušinskas (1905–1974)
Alegorinio pano darbo tema projektas, iki 1960, popierius, tempera, 52 × 81

Stasys Ušinskas (1905–1974)
Alegorinė kompozicija kosmoso „užkariavimo“ tema su planetomis ir Zodiako ženklais, 1964, popierius, mišri technika, 55 × 75

Stasys Ušinskas (1905–1974)
Dekoratyvinė vaza „Palanga”, 1970, stiklas, h – 29

Filomena Ušinskaitė (1921–2003)
Vaza „Našlaitė“ („Sigutė“), 1960, stiklas, glazūros, sidabro dekoras, h – 25,7

Filomena Ušinskaitė (1921–2003)
Vaza „Ruduo“ („Skina obuolius“), 1959, stiklas, glazūros, sidabro dekoras, h – 36

Petras Sergijevičius (1900–1984)
Traktorininkų pietūs, 1957, drobė, aliejus, 97 × 138

Ekspozicijos vaizdas

Tipiškas realistinės sovietinės dailės kūrinys –  ir Vytauto Mackevičiaus „Vilniaus peizažas su Kazimiero bažnyčia“ (apie 1970). Paveikslas, tiesa, kiek melancholiškas ir tarsi nerodo klestinčios „sovietijos“, kita vertus, puikiai atspindi okupacijos metus – Kazimiero bažnyčioje, seniausioje  Jėzuitų šventovėje Vilniuje, 1961 m. buvo įsteigtas Ateizmo muziejus, o pastatas vaizduojamas jau be kryžių. Taigi, tai akivaizdus antireliginės sovietinės politikos pavyzdys. Dailės kūriniai gerai parodo, kaip buvo bandoma keisti ir konstruoti lietuviškąją tapatybę, įdiegti naują idealų lietuvio tipažą. Okupuotos šalies gyventojas – tai nesavarankiškas, nuo bendruomenės priklausomas  nereligingas valstietis.

Vytautas Mackevičius (1911–1991)
Vilniaus peizažas su Kazimiero bažnyčia, apie 1970, drobė, aliejus, 146 × 200

Kino kronikos „Tarybų Lietuva Nr. 6“ ištrauka, 1949. Režisierius Steponas Uzdonas, operatorius Leonas Tautrimas, Lietuvos kino studija

Dailės parodos, skirtos Lietuvos komunistų partijos VI suvažiavimo garbei, atidarymas Lietuvos TSR tarybinių dailininkų sąjungos rūmuose (T. Kosciuškos g. 14 b, Vilnius, dabar – Apaštališkoji nunciatūra, adresu T. Kosciuškos g. 28). Tarp eksponatų – Vytauto Mackevičiaus paveikslas Pirmieji iš rytų, Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės kulkosvaidininkės Danutės Stanelienės portretas, Levo Mergašilskio Lietuviškosios divizijos kelias prie Oriolo, Bronės Jacevičiūtės Marytės Melnikaitės portretas, Bernardo Bučo skulptūra Mūrininkas, Povilo Vitlybo kompozicija Rugių rišėja, Juozo Kėdainio reljefas Naujakurio statyba.

Originalo saugotojas – Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Tapyba sovietmečiu buvo vertinama kaip svarbiausioji prestižinė dailės šaka, jos turiniui ir formai kelti detalūs reikalavimai. Po Stalino mirties, politinio atšilimo laikotarpiu, XX a. 6–7 dešimtmečių sandūroje, prasidėję socialistinio realizmo sampratos modernizavimo procesai leido atitrūkti nuo griežtos akademistinės-realistinės manieros ir paskatino individualaus braižo paieškas dailėje. Tiesa, tai nebuvo vien tik pačių menininkų iniciatyva, oficiozas iš dailininkų reikalavo naujų modernesnių formų, stipraus emocinio poveikio. Daugeliu atveju grįžtama prie tarpukario Lietuvoje vyravusios ekspresyvios koloristinės tapybos. Antrojoje salėje eksponuojami šiai krypčiai priskiriami darbai.

Ekspozicijos vaizdas

Ekspozicijos vaizdas

Vienas didžiausių autoritetų jaunajai dailininkų kartai buvo Dailės instituto profesorius, tapytojas Antanas Gudaitis, savo pedagogine ir kūrybine veikla skatinęs vėl atsigręžti ir naujai interpretuoti tarpukario modernizmą, reaguojant į savojo laiko realijas. Vienas iš tarpukario dailininkų grupės „Ars“ įkūrėjų, o kartu ir lietuviškos tapybos mokyklos formuotojų, A. Gudaitis, 6 dešimtmečio pabaigoje vėl ėmė tapyti ekspresionistine maniera, šią jausminę dailės kryptį skatino rinktis ir savo studentus. Taigi, galima sakyti, buvo tarpininku tarp tarpukario mokyklos ir jaunosios kartos modernistinių ieškojimų jau XX amžiaus antroje pusėje. A. Gudaitis dažnai rinkdavosi ir ideologiškai neutralias temas – savo studijos interjerą ar peizažą, „Seno Vilniaus motyvas“ (1958) eksponuojamas ir šioje parodoje.

Antanas Gudaitis (1904–1989)
Seno Vilniaus motyvas, 1958, drobė, aliejus, 92 × 77

Tiesa, įkvėpimo jaunoji karta ieškojo ne tik tarpukario dailėje, bet ir siekė susipažinti su pokarinėmis Vakarų Europos meno tendencijomis. Įtvirtinant naujas idėjas dailėje itin svarbi buvo Jono Švažo veikla. 1959–1969 metais būtent šis dailininkas vadovavo Dailininkų sąjungos Tapybos sekcijai.

Jonas Švažas (1925–1976)
Dviese gatvėje, 1975, drobė, aliejus, 70 × 79

Pokyčiai buvo akivaizdūs ne tik kūrinio formoje, bet ir turinyje, nutolstama nuo griežto socrealizmo, paveikslas nebeturi būti tik supaprastintas, visiems aiškus vaizdinis pasakojimas apie socialistinę gerovę, atsiranda nauji siužetai, daugiau simbolinės kalbos. Kartais atrodo, kad siužetas tampa tarsi nesvarbus, netenka savo ideologinio aspekto, pavyzdžiui, Vincentas Gečas vaizduodamas parduotuvės virtiną stebinčią praeivių porą, atsigręžia į privataus žmogaus buitišką kasdienybę. Paveikslas primena mėgėjišką fotografijos kadrą.

Vincentas Gečas (1931–2020)
Vitrina, 1960, drobė, aliejus, 92 × 120
MO muziejaus kolekcija

Vincentas Gečas (1931–2020)
Laimos Cieškaitės portretas, 1965, kartonas, aliejus, 115 × 84

Silvestras Džiaukštas (g. 1928)
Naktigonė, 1972, kartonas, aliejus, 122 × 100

Leopoldas Surgailis (1928–2016)
Atgailaujanti Magdalena, 1970, drobė, tempera, 130 × 97

Dokumentinis siužetas „Grožio paslaptys“, 1961. Nežinomas autorius, Radijo ir televizijos komitetas prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos.
Siužetas apie dailininkus Aloyzą Stasiulevičių ir Augustiną Savicką.
Originalo saugotojas – Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Didžiojoje salėje pristatoma 7 dešimtmečio pabaigos – 10 dešimtmečių tapybos ir skulptūros darbai, kurių autoriai kaip konfrontaciją su socialistiniu realizmu pasirinko skirtingas figūratyvinio meno ar abstrakcijų kūrimo strategijas.

Bendrakursiai Vincas Kisarauskas ir Marija Teresė Rožanskaitė, nors buvo Antano Gudaičio studentai ir žavėjosi jo asmenybe, nesiejo savo kūrybos temų su arsininkų tradicija. Griežta formų geometrizacija tapo esminiu vieno radikaliausių 7 dešimtmečio dailės modernizuotojų – V. Kisarausko kūrybos bruožu.

Ekspozicijos vaizdas

Ekspozicijos vaizdas

Vincas Kisarauskas (1934–1988)
Nutilęs sekmadienis, 1979, drobė, aliejus, 148 × 148

Mariją Teresę Rožanskaitę, pasirinkusią anuomet ne moteriška laikyta tapybos specialybę, 7 dešimtmetyje žavėjo tuo metu populiari mokslo pažangos, technikos naujovių, žmogaus ir technikos santykio tema („Elektroninių mašinų gamykla“, 1969). 8 dešimtmetyje kilęs susidomėjimas medicina ir ligoninių temomis dailėje tęsėsi visą gyvenimą. Vis dėlto paveikslas „Gimimas“ (1983) nėra tipiškas „medicininis“ darbas – fotorealistiškai nutapytos lėlės – ne pacientės, o veikiau – monotoniška masuotė ar „tarybinių piliečių“ niveliacijos metafora. Sovietinės sulankstomos lovelės, ant kurios guli kūdikis, metamas šešėlis išryškėja kaip spygliuota viela. Ko gero, tai užuomina apie vaikystės patirtis, kai M. T. Rožanskaitė su mama buvo ištremta į Sibirą. Menininkė vis grįždavo prie tremties temų kūryboje.

Marija Teresė Rožanskaitė (1933–2007)
Elektroninių mašinų gamykla, 1969, kartonas, aliejus, 120 × 150

Marija Teresė Rožanskaitė (1933–2007)
Gimimas, 1983, drobė, aliejus, šilkografija, 150 × 170

Ekspozicijos vaizdas

Tapybos deromantizavimas dar ryškiau išsiskleidė 8-ojo dešimtmečio Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro ir Arvydo Šaltenio tapyboje. Šie menininkai programiškai siekė vaizduoti nereikšmingus, kasdieniškus objektus ir situacijas, jų paveikslų herojų „veidai, kūnai nėra gražūs, pozos – nei grakščios, nei kilnios, nei didingos“. K. Dereškevičiaus paveiksle susipina charakteringiausi jo tapybos bruožai – vaizdo fragmentavimas, sarkastiškas fragmentų komponavimas ir ankšta erdvė, tapytojo taip pamėgtas autobuso lango motyvas ir moters tema. A. Kuras domisi nereikšmingais, neestetiškais objektais – pavyzdžiui, surūdijusiais vamzdžiais, kuriuos nutapo stambiu planu peizažo fone.

Ekspozicijos vaizdas

Kostas Dereškevičius (g. 1937)
Be pavadinimo, 1973–1974, kartonas, aliejus, 92 × 72

Algimantas Kuras (g. 1940)
Peizažas su vamzdžiais, 1974, kartonas, aliejus, 57× 85

Arvydas Šaltenis paveiksle „Diena mieste“ pirmiausiai fiksuoja asmeninę istoriją. Žmonių minioje esanti centrinė figūra – tai rankomis gestikuliuojantis Justinas Mikutis (1922–1988) – mąstytojas, intelektualas, tapęs kultūrinio nesitaikstymo su sovietine sistema ikona. Jį, grįžusi iš tremties stalinistiniuose lageriuose, A. Šaltenis sutiko dar jaunystėje, o pradėjęs dėstyti Dailės institute – pasikvietė pozuoti. Mikutis noriai bendravo su menininkais ir studentais, daugeliui jų buvo tapęs autoritetu ir laisvo žmogaus simboliu. Prieš Mikučio mirtį sukurtame paveiksle atpažįstame ir patį dailininką, jo žmonos Aldonos bei sūnaus siluetus.

Vėlyvojo sovietmečio alegorija šį paveikslą pavadino Kristina Sabaliauskaitė: „plikai skustas vyras su sovietine karine uniforma, nežinia – ar „dembelis“, ar paleistas atostogų – Žaliojo tilto skulptūrų fone; vienoje pusėje – Šv. Rapolo bažnyčia, kitoje – „Lietuvos“ viešbutis, kurio 21-ojo aukšto bare, kaip žinojo vilniečiai, knibždėjo intermergaitės – sovietinės valiutinės prostitutės. Sovietinio ryžto pilni dabar jau nukeltųjų skulptūrų veidai menkai nutapyti, išskydę, telikusi tamsi dėmė ir tuščia kresnablauzdė bravūriška poza be turinio. Tikra vėlyvojo sovietmečio alegorija. Dešinėje – Vilniaus „bažnytinė“ praeitis, kairėje – valiutinė internacionalinė ateitis. Pirmame plane esantis veidas, kaip suprantu, galimai autoportretinis. Tačiau jis yra viso paveikslo alfa ir omega. Nes jis – gyvo, kenčiančio, abejojančio, negailestingos autoironijos ir egzistencinio absurdo suvokimo nestokojančio, sužeisto, pažeidžiamo ir kartu nemirtingą sielą turinčio žmogaus veidas. Remarko romanų kario veidas.” (Kristina Sabaliauskaitė, „Žodžių kalba, vaizdų kalba: dailės ir literatūros svarba šiandienos pasaulio kisme“ I, bernardinai.lt)

Arvydas Šaltenis (g. 1944)
Diena mieste, 1987, drobė, aliejus, 140 × 120

Ekspozicijos vaizdas

Figūratyvinėje skulptūroje plėtoti neoklasicizmo principai, būdinga apibendrintos formos ir simbolizmas, motinystės, moters temos. Savitą lyriško herojaus tipažą nuo 8-ojo dešimtmečio kūryboje plėtojo Leonas Strioga.

Stanislovas Kuzma (1947–2012)
Kompozicija moters tema, 1977, bronza, h – 28

Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė (1923–2009)
Motina ir vaikas, 1988, terakota, h – 19

Leonas Strioga (g. 1930)
Anūpras pasiilgo arimų, 1990, medis, h – 33,5

Vienas iš sovietinės sistemos absurdiškumo pavyzdžių – abstrakčiosios dailės netoleravimas. Atrodo, kad sovietų valdžiai žymiai pavojingesnės turėjo būti figūrinės kompozicijos, savo turiniu galinčios gana aiškiai ar bent jau simboliškai parodyti nepasitenkinimą esama padėtimi, tačiau būtent abstraktaus meno neleista eksponuoti oficialiose parodose iki pat 9-ojo dešimtmečio vidurio. Tai buvo vertinama kaip ideologiškai tuščia dailė, neperteikianti socialistinio turinio. Kitas svarbus aspektas buvo ir tai, kad tokia stilistika sieta su Vakarų kultūra, o išsireiškiant aštriau – vertinama kaip „supuvusių Vakarų“ atributas.

Ekspozicijos vaizdas

Parodoje eksponuojama vienos pirmųjų abstrakčiosios dailės kūrėjų Lietuvoje Kazės Zimblytės koliažas „Rausvas“ (1982). Šis darbas daugeliui gali atrodyti kiek keistokai dėl pasirinktų medžiagų – grubios tekstūros drobės ar gofruoto kartono. Vakaruose tuo metu tokios raiškos priemonės jau nieko nestebino, akivaizdu, kad menininkė sekė Vakarų meno tendencijas. Tiesa, medžiagų pasirinkimą galėjo nulemti ir kita priežastis – tuo metu veikiančios sistemos apribojimai įsigyti tapybai reikalingas priemones.

Baigusi tekstilės studijas K. Zimblytė neturėjo galimybės pretenduoti į Dailininkų sąjungos Tapybos sekcijos nariams prieinamas medžiagas. Todėl menininkė paveikslus dažnai kūrė koliažo technika, kompozicijoms panaudodama apirusius audinius, odą, foliją, popieriaus juostas ir kitas medžiagas, kūrinių paviršius mėgo purkšti nitroemaliniais dažais ar dengti metalo atspalvį suteikiančias radiatorių dažų milteliais.

Pasirinkusi kurti abstrakčiąją dailę, kuri sovietinės valdžios laikyta ydinga, tuščia ir apolitiška, viena pirmųjų šios srities pradininkių Lietuvoje K. Zimblytė negalėjo eksponuoti savo darbų oficialiose parodose. Vis dėlto, kaip ir kitų sovietiniam režimui neįtikusių menininkų atveju, su jos kūryba buvo galima susipažinti nuošalesnėse vietose, dailininkės darbai būdavo rodomi privačioje bendraminčių aplinkoje.

Bandant apeiti sovietinio oficiozo reikalavimus, 1968-aisiais Kazės Zimblytės abstrakcijų paroda buvo atidaryta Vilniaus „Vagos“ leidyklos posėdžių salėje. Renginys sulaukė didelio dailininkų susidomėjimo, tad nenuostabu, kad jo organizatoriai pateko valdžios nemalonėn, o paroda po dviejų dienų buvo uždaryta. „Vagos“ leidyklai nurodyta ateityje parodas rengti tik su tuometinės Kultūros ministerijos leidimu.“

Kazė Zimblytė (1933–1999)
Rausvas, 1982, drobė, kartonas, popierius, koliažas, akrilas, bronzos dažai, 150,5 × 119

Vladislovas Žilius (1939–2012)
Opartinė kompozicija, 1969, kartonas, mišri technika, 86 × 65

Rimvidas Jankauskas–Kampas (1957–1993)
Abstraktas, 1990, drobė, aliejus, 72 × 106

Nuo tradicinės plastikos nutolusi ir modernistinę raišką plėtojusio skulptoriaus Mindaugo Navako, laikomo vienu iš XX a. pabaigos Lietuvos dailės novatorių, kūryba. Autorinis bronzos liejinys „Be pavadinimo“ (apie 1977–1978), sukurtas netrukus po Dailės instituto baigimo.

Mindaugas Navakas (g. 1952)
Eskizas, apie 1980, bronza, h – 18

Mindaugas Navakas (g. 1952)
Be pavadinimo, apie 1977–1978, bronza, h – 22

Sovietinės sistemos rėmuose netilpo ir skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis, iškart po studijų pasirinkęs neprestižinės dekoratyviosios skulptūros kūrėjo kelią, kur galėjo „legaliai taikyti modernizmo kalbą“. Parodoje eksponuojama labiausiai dailininko vardą išgarsinusios, 1973-aisias Lazdynuose pastatytos „Vėtrungės“ modelis. Tai buvo ne tik pirmoji abstrakti ir kinetinė skulptūra Lietuvoje, bet ir ezopinės kalbos mene pavyzdys. Įprastai „Vėtrungė“ rodė, ir teberodo, vėjo kryptį iš Vakarų. Ir iš tiesų, Lietuvoje dominuoja vakarų Vėjai.

Teodoras Kazimieras Valaitis (1934–1974)
Vėtrungė, 1972, dažyta geležis, h – 195

Individualybės raiškai nepalankiu laiku kūryboje vis dėlto išliko saviti – Stasys Eidrigevičius, Šarūnas Sauka, Raimundas Sližys. „Robertėlis kaime“ (1976) – ankstyvas Eidrigevičiaus paveikslas, tapytas pagal autoriaus darytas fotografiją (tokiu principu buvo sukurtas ir diplominis jo darbas). Tolimesnė S. Eidrigevičius kūryba išsiskleidė Lenkijoje, kur dailininkas išvyko gyventi 1980 m. Susižavėjimą 7-8 dešimtmečiais JAV ir Europoje išpopuliarėjusiu fotorealizmu  liudija ir vieno žinomiausių XX a. pabaigos Lietuvos tapytojų Šarūno Saukos ankstyvas natiurmortas „Grafinas ir stiklinė“ (1986).

Ekspozicijos vaizdas

Stasys Eidrigevičius (g. 1949)
Robertėlis kaime, 1976, drobė, aliejus 120 × 110

Šarūnas Sauka (g. 1958)
Grafinas ir stiklinė, 1986, drobė, aliejus, 64 × 74

Sarkastiškasis miesčioniškojo gyvenimo fiksuotojas R. Sližys tapyboje sukūrė savitą ir lengvai atpažįstamą ikonografiją – jo didžiagalviai su mažomis akimis ir smulkiomis galūnėmis paveikslų personažai įprastai pasinėrę į savo rutininius ritualus.

Raimundas Sližys (1952–2008)
Pasjansas, 1978, kartonas, aliejus, 100 × 100

Ekspozicijos vaizdas

Ekspozicijos vaizdas

Traukiantis nuo artėjančio fronto ir antrosios sovietų okupacijos apie 60–70 tūkstančių Lietuvą palikusių žmonių įsikūrė perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose, daugiausiai Vakarų Vokietijoje ir Austrijoje. Tarp jų – kone pusantro šimto dailininkų, kurie, kad ir sudėtingomis aplinkybėmis, gana greitai ėmėsi kūrybinės veiklos: steigė privačias studijas, dekoravo koplyčias ir visuomeninius pastatus, rengė parodas, iliustravo periodiką, išleido dailės leidinių.

Ekspozicijos vaizdas

Mykolas Paškevičius (1907–2003)
Be pavadinimo, 1947, drobė, aliejus, 46 × 65

Adolfas Vaičaitis (1915–2015)
Atsisveikinimas, 1948, popierius, litografija, 30 × 24

Viktoras Petravičius (1906–1989)
DP stovykloje, 1949, popierius, linoraižinys, 48 × 38

Viktoras Petravičius (1906–1989)
Lietuvių dailės paroda, 1948, popierius, spalvota spauda, 75 × 46

„Lietuvių dailė egzilyje“,
Miunchenas: T. J. Vizgirda, 1948

Gražina Krivickienė
„Dainos / Vieux chants lituaniens“, Breisgau Freiburgas, 1948
Viktoro Petravičiaus iliustracijos

Salomėja Bačinskaitė [S. Nėris]
„Žalčio pasaka“, Memingenas: Dailininkų „Forma“ kolektyvas [1947]
Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus iliustracijos

„Lietuvių vestuvių papročiai“, Getingenas, 1946
Alfonso Dargio iliustracijos

Aleksis Ranitas
„Vytautas Kasiulis: Lietuvos tapytojas“, Baden Badenas, 1947

Išskirtiniu reiškiniu tapo 1946 m. Freiburge Vytauto Kazimiero Jonyno pastangomis įkurta aukštoji Dailės ir amatų mokykla. Tai buvo puiki galimybė Vakaruose pristatyti lietuvišką kultūrą, tęsti Kauno meno mokyklos tradiciją, o kartu padėjo mokyklos bendruomenei išgyventi iš savo profesinės veiklos.

Freiburgo Dailės ir amatų mokykloje dėstė tarpukario Lietuvos dailės klasikai – Adomas Galdikas, Vytautas Kazimieras Jonynas, Vytautas Kasiulis, Adolfas Valeška, Viktoras Vizgirda. O savo dailės studijas čia pradėjo Vytautas Ignas, Antanas Mončys, Elena Urbaitytė-Urbaitis ir kiti. Tiesa, mokslus Freiburge rinkosi ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių studentai.

Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997)
Penktoji aveniu, 1957, popierius, medžio raižinys, 31 × 36

Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997)
Krikščionių brolių noviciato Naragansete (Rod Ailandas, JAV) vitražų eskizai, 1959, popierius, akvarelė, pieštukas, tušas, 31 × 36

Vytautas Kasiulis (1918–1995)
Puota, XX a. 5 deš., kartonas, mišri technika, 42,5 × 55,5

Adolfas Valeška (1905–1994)
Lietuvaitė, 1948, drobė, aliejus, 99,5 × 81

Viktoras Vizgirda (1904–1993)
Peizažas Bostone, 1952, kartonas, aliejus, 56 × 72

Vytautas Ignas (1924–2009)
Madona, 1970–1990, drobė, aliejus, 116,5 × 71,5

Antanas Mončys (1921–1993)
Pelėda, apie 1955, bronza, h – 34

Ekspozicijos vaizdas

Ekspozicijos vaizdas

Nors daugelis į Jungtines Amerikos Valstijas po Antrojo pasaulinio karo emigravusių dailininkų savo kūrybą siejo su tautiškumu ar tradicijų išsaugojimu, dalis menininkų rinkosi kitą sprendimą – prisitaikyti prie vietinių dailės madų. Tuo metu Amerikoje vyravo abstraktusis ekspresionizmas, tad dalis mūsų tautiečių išbandė būtent šią stilistinę kryptį. Vienas pirmųjų iš lietuvių 6-ojo dešimtmečio pradžioje abstrakčiąja tapyba susidomėjo Kazys Varnelis. Abstraktųjį ekspresionizmą, geometrinį minimalizmą bei kitas stilistines sroves išbandęs K. Varnelis, kaip ir Kazimieras Žoromskis, labiausiai žinomi dėl savo opartinių kompozicijų. Gana paradoksalu tai, kad K. Žoromskis 1986 m. grįžo į vis dar okupuotą Lietuvą, tuo tarpu, sovietinio oficiozo netoleruotą optinę dailę kūręs Vladislovas Žilius, negalėjo savęs realizuoti profesinėje srityje ir dėl to pasirinko emigraciją į Vakarus.

Ekspozicijos vaizdas

Kazimieras Žoromskis (1913–2004)
Mėlynoji rapsodija, 1975, drobė, aliejus, 138 × 160

Kazys Varnelis (1917–2010)
Inovacija I, 1970, drobė, aliejus, 91,4 × 91,4

Abstrakčiojo ekspresionizmo madas Niujorke stengėsi perprasti tapytojai Elena Urbaitytė ir Albertas Vesčiūnas, o skulptorė Elena Kepalas žavėjosi geometrine abstrakcija.

1961 m. apsigyvenusi Niujorke E. Kepalas susipažino ir su Žaku Lipšicu, kuris vėliau parašė įvadą jos pirmosios personalinės parodos katalogui 1966-aisias. Minėtą parodą recenzavęs K. Žoromskis įžvelgė Ž. Lipšico kūrybos poveikį jos skulptūroms.

Elena Urbaitytė-Urbaitis (1922–2006)
Kompozicija, 1956, drobė, aliejus, 61 × 41

Albertas Vesčiūnas (1921–1976)
Peizažo impresija, XX a. 6–7 deš., drobė, aliejus, 65,5 × 92

Elena Kepalas (1920–2006)
Be pavadinimo, XX a. 6 deš., bronza, h – 28

Prancūziškasis abstrakčiojo ekspresionizmo variantas – Prano Gailiaus kūryba. Kito Paryžiuje gyvenusio menininko – Antano Mončio skulptūroje vis dėlto išliko svarbus ryšys su lietuvių liaudies menu.

Pranas Gailius (1928–2015)
Iš ciklo „Adret“ („Saulėkaitoje“) XX a. 9–10 deš., drobė, akrilas, 43,5 × 54

Antanas Mončys (1921–1993)
Erotika, 1972, medis, h – 51,5

Prano Domšaičio ir Jono Rimšos kūrybos neveikė Lietuvoje vyravusios dailės tendencijos. P. Domšaičio kūryba susiformavo vokiečių ekspresionizmo aplinkoje, o P. Rimša po studijų Paryžiuje mokėsi ir kūrė Pietų Amerikoje. Nors iš Lietuvos jis išvyko dar tarpukariu, tačiau visuomet pabrėždavo savo lietuvišką kilmę. Pavyzdžiui, jo laiškų popieriuje matome ne tik atspaustą Vytį, bet ir įrašą Dailininkas Lietuvis Jonas Rimša.

Pranas Domšaitis (1880–1965)
Miškas Genadendale, 1961, kartonas, aliejus, 59 × 49,5

Jonas Rimša (1903–1978)
Sode, apie 1966, drobė, aliejus, 121 × 91

Jono Rimšos korespondencija

Ekspozicijos vaizdas

Ekspozicijos vaizdas

Ekspozicijoje siekiama parodyti litvakų kūrybos specifiškumą tiek formos, tiek turinio prasme, tačiau kartu pabrėžti, kad tai integrali Lietuvos dailės istorijos dalis, apie kurią sovietmečiu buvo intencionaliai nutylima.

Ekspozicijos vaizdas

Ekspozicijos vaizdas

Dalis litvakų dailininkų dėl ekonominių ar asmeninių priežasčių iš Lietuvos ar tuo metu Lenkijai priklausiusio Vilniaus krašto pasitraukė dar tarpukariu, kiti emigravo Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuvos žydų dailininkų kūryboje aktualūs etniniai išnykusios kultūros motyvai – štetlo gyvenimas ir asmeninės tragedijos, tokios kaip Holokaustas. Charakteringas pavyzdys – Stepono Batoro universitete tarpukario Vilniuje studijavusio Moišės Bernšteino piešinys tušu „Žydų berniukas“.

Moišė Bernšteinas (1920–2006)
Žydų berniukas, 1954, popierius, tušas, 70 × 44

Kaip ir lietuviai, išeivijoje litvakai stengėsi perimti vietines dailės madas, pavyzdžiui, Vilniuje gimęs, Jeruzalėje bei Paryžiuje gyvenęs ir kūręs Ješua Kovarskis, šeštajame dešimtmetyje emigravo į JAV ir ten išmėgino tuo metu populiarią abstrakčiojo ekspresionizmo, tiesa figūrinio, kryptį.

Ješua Kovarskis (1907–1967)
Natiurmortas, 1960, drobė, aliejus, 100 × 80

Josė Gurvičius (1927–1974)
Tinklus taisantis žvejys, 1951, drobė, aliejus, 45 × 34

Samuelis Tepleris (1918–1998)
Natiurmortas su pozuotojos atspindžiu veidrodyje, 1980, drobė, aliejus, 35,5 × 50

Kūriniuose atpažįstami „litvakiškajai melancholijai“ priskiriami bruožai – nostalgija, intymumas, lyrizmas. Kita vertus, kaip ir lietuviai, išeivijoje litvakai stengėsi perimti vietines dailės madas.

Arbit Blato parodos „Opera už tris skatikus“ plakatas, 1960
René Drouet galerija, Paryžius, popierius, spalvota spauda, 70 × 50

Arbit Blatas (1908–1999)
Motina ir vaikas, apie 1950, drobė, aliejus, 61 × 50

Arbit Blatas (1908–1999)
Lotte Lenya – Dženė Avietė Kurto Weillio ir Bertholdo Brechto „Operoje už tris skatikus“, XX a. II p., bronza, h – 36

Emanuelis Mane-Kacas (1894–1962)
Gėlės ir žaislinis ančiukas, iki 1962, drobė, aliejus, 55,5 × 46,5

Jokūbas Lipšicas (1891–1973)
Pusiau gulinti moteris II, apie 1950, bronza, h – 23

Ekspozicijos vaizdas

Ekspozicijos vaizdas